Tą rytą skubėjau per lapkričio rūkus į Raseinių kraštą, bet negalėjau nestabtelti ir tam miške, kur nuo seno, plaunama švento šaltinėlio, stūkso deivės Lazdonos buveinė.
Įeinančius čia yra kam pasitikti.
žengiu tolyn, braukdamas į šoną drėgnus nurudusius ąžuolo lapus. žengiu tarp beržų, o tolumoj boluojantis namelis nei artėja, nei tolsta.
Pagaliau mane įsileidžia. Štai ir šaltinėlis-šulinėlis. Į jį betoniniu grioveliu sruvenantį vandenį filtruoja sukritę ąžuolo lapai.
Greta kuoleliais sužymėta... kažkas.
O čia - aprašyta, kas ir kaip. Tekstas Vykinto Vaitkevičiaus, kažkada lankiusio šią vietą.
Pasibuvęs, einu atgalios. Deivė dar pasiūlo pasivaišinti drėgnu miškiniu lapkričio obuoliuku.
Įdomu, kad eidamas pirmyn jo nepastebėjai, o grįždamas - kone užkliuvau. Na, nenuostabu šiam keliuke.
Išeidamas dar pašnairuoju į rūke rymančias abi sargybines.
Ir tariu - iki pasimatymo šiai rūko, vandens ir Lazdonos žemei. Ir pasigalvoja - Lazdona, Veliona. Deivės kaimynės, o ir vardai panašiai juk skamba, a?