Senosios Seredžiaus kapinės šiais vakarais
Keistas buvo vakar vakaras senosiose Seredžiaus kapinėse - labai vėjuota, bet kapinės tiesiog švyti, tarytum koks didmiestis, šviesos sala tamsos okeane.
Ir tuo pačiu - kapinės tuštut tuštutėlės - kas uždegė žvakę-kitą, jau išvažiavo, atsivaikščiojo, atsižiūrėjo.
Ir liko švytėti mirusiųjų miestas vienui vienas, pats su savim. O miestelio gyvieji, tarytum kartą metuose atidavę duoklę (žvakėmis), sulindo-susislapstė po namelius, kur ne kur baugiai spingsėdami pro langus žydrais jau skaitmeninės televizijos ekranais.
Keistoka taip žvelgti į žvakių nutviekstas tuščias kapines apie dvyliktą nakties. Tarytum medžiai ratu būt susiglaudę aplink žvakių laužus, kur susikibę šoka kryžiai ir dvasios, krutina šonus tingūs samanoti antkapiai ir vikriai sukasi mediniai kryžiai.
Nuėjau dar ir šįvakar, su šeimyna. Žvakelių jau gerokai mažiau, žmonių daugiau, o bažnyčia, iškilusi viršum kapinių, plieskė balta prožektorine liepsna. Irgi įdomu.