Naujas Seredžiaus piliakalnio rūbas
Jei kada panemunių keleliu pastarosiom dienom važiuosit pro Seredžių, įsitikinsite, jog senasis Palemono kalnas gerokai pasikeitė.
Jį (įsisavindami ES struktūrines lėšas) sutvarkė.
Veiksmą koordinavo Panemunių regioninis parkas, projektą vykdė jau ranką tokiuose darbuose atmušusios „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“. Į kalno gelmes gilinosi jaunas, bet daug žadantis piliakalnių specialistas Mindaugas Mačiulis.
Padaryta daug gerų dalykų, iš kurių ryškiausias - nuo pietinio šlaito nušnioti medžiai. Reikia pasakyti, vaizdelis dabar išties įspūdingesnis (nors iš šiaip juo buvo nuodėmė skųstis): atsivėrė rytinė piliakalnio papėdės gyvenvietė.
Vienintelis piliakalnio fone likęs „spuogas“ - itin aukštas papėdėje įsikūrusios parduotuvės kaminas, kuris, kaip besisukiotum su fotiku kalno papėdėje, vis paklius į kadrą. „Panemunių regioniniai“ sakosi nekart kalbėję su parduotuvės savininku, prašę pasitrumpint kaminuką, bet šis tik kikena į skverną - tokį jau pirkau, nė plyta netrumpinsiu.
Grožis grožiu, bet labiau už iškyšą-kaminą Panemunių regioninio parko direktorių Viktorą Ganusauską neramina tie patys pietiniai šlaitai.
Mat dar neaišku, ar nukirtus šlaitus šaknimis vis šiek tiek tvirtinusius medžius, po kokios stipresnės liūties kalno šonai nečiūžtels žemyn smagia purvo nuošliauža. O senelio Palemono apačioje juk namai-nameliai...
Vietiniai gyventojai mena, kad taip jau yra nutikę prieš kelioliką metų (šiaurinėje piliakalnio pusėje) ir piliakalnis tą žaizdą gydėsi labai ilgai. Na, bet nereikia prišaukinėti nelaimės, juolab, kad šiuo metu ant tų šlaitų gausiai sėjama žolė.
Labai gaila, kad tvarkant pietinius šlaitus nepavyko sutvarkyti ir šiaurinių, besileidžiančių į tikrai vaizdingą Pieštvės slėnį (fotografuotą dar legendinio Vytauto Augustino). Tačiau ten sužėlę brūzgynai, pasirodo, dokumentuose įvardinti mišku, kurio negalima nė pirštu ni ni.
Dabar apie porą keistesnių momentų.
Nuo pusiau atmenamų laikų (t.y. maždaug nuo XIX a. pabaigos) ant piliakalnio viršūnės (arba rytinio pylimo, kaip jį linkę vadinti specialistai, bet ne paprasti žmonės) slūgsojo nemaža duobė.
Jos atsiradimo istorija visai įdomi, rašiau apie tai kadais.
http://gedas.livejournal.com/308989.html
http://gedas.livejournal.com/309629.html
Taigi, duobės nebėra - ją tvarkytojai stropiai užpylė. Ir ne tik - šišo pagauti (o gal žvirgždo pertekliaus kamuojami) užpylė dar ir dar, o kraštus užapvalino. Tad ten, kur buvo daugiau mažiau apynormalė aikštelė, nuo kurios matyti puikūs panemunės vaizdai, dabar maukšo kažin koks kiaušinio drūtgalis. Tokio pat apvalumo ir tokio pat slidumo.
Toje vietoje be problemų tilpdavo dvidešimt-trisdešimt žmonių, dabar gal įsiteks koks keletas, kitiems teks balansuoti ant stataus krašto. Bus ypač įdomu pamatyti kas ten darysis žiemą.
Žiemą va šitaip stoviniuoti tegalės tik adrenalino mėgėjai.
Jaunasis archeologas problemos nemato - taigi ten pylimas, rytinis, sako užtikrintu balsu (suprask - visi pylimai, rytiniai, apvalaini), po to prisipažįsta ir pats nežinąs kaip ten tiksliai senovėje galėjo būti, bet jo įsitikinimu - būtent taip. T.y. senoliai piliakalnio viršūnėje ne ant horizontalaus paviršiaus stovėdavo, o ridinėdavosi tarytum pagrandukai.
Su kuo teko kalbėtis dar - tiek vietinius gyventojus, tiek regioninio parko darbuotojus, tiek Jurbarko paveldosaugos specialistę toji archeologo vizija gerokai stebina. Juolab, kad pasikartosiu - žiemą tos vizijos dėka, ant piliakalnio viršūnės (o joje visi ir stumdysis, nes nuo ten pats šauniausias vaizdas) besigrumdantys žmonės tikrai rizikuos.
Antras momentas - energingieji paveldosaugininkai be didelių kalbų tuo pačiu žvirgždu užpylė ir piliakalnio šonus išvagojusius apkasus ("svetimkūnis" - anot Mačiulio).
Apkasų man šiaip jau negaila, lygi vieta išties gražiau, bet teisybės dėlei reikia pastebėti, kad tiems apkasams jau apie 100 metų (išrausti ten nuo 1914-ųjų, rusų generolo Renenkampfo korpuso karių). Savo laiku teko iki soties prisiklausyt paveldosaugininkų tvirtinimų, kad mūšių ir kautynių vietos, apkasai, bunkeriai ir t.t. - tokia pat paveldosauginė vertybė kaip ir kitur, jų liesti nevalia. Ir kaip gi čia? Pasirodo, dar ir kaip valia. Štai palyginimui piliakalnio kraštas apie 1920-uosius ir dabar.
Tai tiek maloniai keistų įspūdžių nuo Seredžiaus krašto. Ai, beje, archeologai pakasinėjo ir piliakalnio aikštelę, bet ne visus radinius sugebėjo susirinkt, nes ant perkasos (žemės paviršiuje) apstu grublėtosios keramikos šukių. Va tokių:
http://www.aruodai.lt/paieska2/vaizdas.php?VId=12420
O ir pati perkasa tebepažymėta kuoliukais ir virvelėmis, matyt darbo pabaigoje jėgų jau visai nebeliko įrankiams susirinkti...;) Nepykit broliai archeologai, gerą darbą dirbat, chirurgai irgi paciento pilve žirklę kitą palieka, ką ten virvelės- kuoliukai...
