Pasirodo yra kažkokia formulė, dėsnis ar taisyklė kaip kažką meniškai-politiško sukurti Vilniaus mieste, kas įtiktų ar bent neužkliūtų naciams-sovietams, lenkams-lietuviams.
Va šitas bareljefas (žr foto žemiau) , berods nuo pat 1938-ųjų kabo pačioje miesto širdyje. Jis tiko lenkams, nekliuvo lietuviams, netrukdė naciams, sugyveno su sovietais, tebekabo ir dabar. Pilkas bevardis, menkai pastebimas, na ir - neslėpkim - ne itin ir gražus. Neišsiskiriantis. Žvilgsnis ties juo retam užkliūna, pats anksčiau galvodavau, kad čia dar nenutrupėjęs kokių 60-ųjų tvarinys.
Šiom dienom internete kaip tik pasirodė ši 1943-iųjų Vilniaus komendantūros fotografija - kas norit galite įsigyti -
iki aukciono pabaigos dar kelios valandos, kaina vos 35 eurai...:)
O čia ši vietelė jau pokariu. Viskas taip pat - tik sovietinė žvaigždė pačiam zenite...
O čia jau mūsų dienos - irgi yra žvaigždžių, bet komercinių. Fotografuota, beje, 2008-aisiais, tojke vietoje seniai buvau, tad kasžin gal jo jau ir nebėr (niekas nepasigestų).
Garbieji meninkai eidami pro šalį - mestelkit akį kokios formos ir meno pavidalai tinka visom valdžiom.
O kad jau pradėjau - dar kelios 1943-iųjų Vilniaus foto. Pirmiausia - žvilgsnis į Kudirkos aikštę (tuomet vadinosi be abejo kitaip):
Toliau - berods Gedimino pr.-Totorių g. kampas. Kavinė-cukrainė Wermachto karininkams.
O vačia - labai įdomi Žaliojo tilto fotografijų serija. Ypač įdomi foto dešinėje pusėje, antra nuo viršaus. Kelias link tilto atrodė visai kitaip, o dar ir koplytėlė kažkokia matosi. Ir Neries krantai statūs it pusskardžiai
O čia, man regis - Vilniaus gatvės kampelis. Galbūt.
O čia dar viena, bet jau I pasaulinio laikų Vilniaus aerofoto - Aušros vartų apylinkės. Irgi įdomu.