Darbai Šanchajuje ir šiaip
Šanchajaus plynėje, kur prie Žalgirio-Kalvarijų sankryžos ( ją aprašiau kovo mėnesį čia) šią savaitę prasidėjo aktyvūs darbai: mašinos stumdo žemių-šiukšlių krūvas, vaikštinėja darbininkai ir t.t.
Minėti darbininkai sakė, kad šioje vietoje bus automobilių stovėjimo aikštelė ir naujas prekybcentris.
Matyt saulei tvokstelėjus galvon, buvau priėjęs prie darbų vykdytojų - paprašiau leidimo nufotografuot visą tą judesį.
Anie, lengvai priblokšti, ėmė mataruoti galvom - ne, ne, čia "objektas", "objektų" fotografuoti negalima, nebent specialiais būdais. Specialūs būdai - "praeinant" arba "savaitgalį, kai niekas nematys".
Ką padarysi su atsakomybės dėl nežinia ko bijančiais dundukais - teko pasinaudoti pasiūlytu būdų - vogčiomis fotkinti "praeinant", su mobiliaku. Tad išėjo, kas išėjo. Gal savaitgalį su normaliu fotiku nuslinksiu.
Ką čia dar šiandien iš mobiliako ištraukiau... Ogi bumbulą po tiltu ties "Minsku".
Tie menininkai Neries vis ramybėje nepalieka, tai vambzdį kokį įtaiso, tai bumbulus kabina. dievaž - duot jiems į rankas dažų ir teptukų, perdažytų tą tiltą geriau, nes sukišo į bumbulą jaučiu tiek, už kiek būtų galima kokius 300 metrų šaligatvio atnaujinti.. Nors nėr visai negražu, negaliu labai jau peikti. Koks Jurgis Kairys tą grožį tikrai įvertintų.
Daniliškių piliakalnis po aukštos įtampos laidais.
Buvau ten užpraėjusią savaitę dar, pasakojau vienos hipių-autostopininkų stovyklos (vadinosi ji - Yurta Backpackers) žmonėms apie lobių paieškas, ta proga artimiausia piliakalnį (Daniliškių) nuklikinau. Nes jau pusmetį turiu naują pomėgį - kolekcionuoju piliakalnių fotkes - na ir į Vikipediją padėlioju, nes jaučiuosi jai skolingas.
Kiekvienas piliakalnis labai skirtingas su savo aura. Vieni nučiustyti ir išpuoselėti, kitūi tiek apleisti, kad neprasibrausi. Vieni - giedros nuotaikos, nuo kitų stengiesi kuo greičiau išsinešdinti.
Šitas, va, po aukšta įtampa, mol, nelipk - užmuš!
Turi jis ir kitokių pavadinimų - dar vadintas "Totorių kalnu", "Kopecu" arba "Bliūdeliu".
Legendos pasakoja, kad anksčiau Daniliškėse gyveno totoriai, o toje vietoje, kur dabar piliakalnis, buvusi jų mečetė. Rusams užeinant, totoriai ją užpylė žemėmis, o kartu - ir kažkokius lobius.
Šiaip labiau ši vieta garsėja savo "šiaudine siena", mat:
Tarpukaryje Daniliškių laukus kirto 1923 m. kovo 15 d. Antantės nustatyta ketvirtoji demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos, kurią vietiniai vadino "šiaudine siena". Toks pavadinimas kilo dėl to, jog demarkacinę liniją tarp diplomatinių santykių nepalaikiusių valstybių žymėjo iki 6 m aukščio kartys, kurių viršūnėse buvo iškelti šiaudų pėdai. Tokiais riboženkliais Lietuvos valstiečiai žymėjosi savo laukų ribas.
Todėl:
Tarpukaryje Daniliškės buvo populiari turistinė vieta dėka piliakalnio kaimo laukuose. Lietuvos karininkai ir inteligentai, mėgę ilsėtis Vievio vasarvietėse, ekskursijų metu kopdavo į aukštai iškilusį piliakalnį pasižiūrėti Lenkijos okupuotų Trakų. Pasakojama, kad ypač palankiomis oro sąlygomis nusišypsodavo laimė pamatyti net Vilniaus radijo bokštus. Lietuvos - Lenkijos demarkacinė linija buvo tik apie 200 m nuo piliakalnio.
Šaltinis čia.
Netoli yra ir Daniliškių pilkapynas, bet ten aukštos įtampos nebėra, tad vietos fauna jau nulupo archeologinio paminklo lentelę. Šiaip, kiek pastebėjau, kas 7-8 Lietuvos piliakalnis - nulupinėtom lentutėm.
Pilkapyno legenda tokia:
Prieš karą šalia Daniliškių piliakalnio, jau Lenkijoje, Kudrionių kaime būta ir senkapių, vadintų "Totorių kapais". Iki šiol prisimena, kad totorkapius tarpukaryje kasinėjo paslaptingasis prancūzas. Pasakojama, kad atvyko jis su brėžiniu ir dvi savaites intensyviai kažko ieškojo. Keturiems darbininkams kiekvienos dienos vakare prancūzas sumokėdavo net po du zlotus.
Vieną vidurdienį darbininkai atkasė kažkokį mūrinį skliautą. Tuomet prancūzas, sumokėjęs už visą dieną, darbininkus paleido ir liepė ateiti tik kitą rytą. Tačiau nei tą, nei kitą dieną nebepasirodė pats prancūzas, o tarp išardyto mūro nuolaužų buvo likęs tik trijų-keturių kibirų dydžio tuščias skardinis indas...
Beje, artimiausioje nuo piliakalnio Daniliškių kaimo sodyboje auga įdomus medis medyje, veizėkit:
Kas čia dar... Kaimyninės įstaigos pilietis - kasryt automobilį stato būtent taip, "iki galo". Tad laipteliai jau pabyrėję, bet jam pofink.
