Išdavystė Kužių miestelyje
Berods rytoj pasirodysiančiame "Verslo klasės" numeryje bus ir mano tekstukas apie šnipomaniją Lietuvoje I pasaulinio karo metais.
O ten:
- apie įtartinus malūnus ir gausybę požeminių telefonų
„Netoli Šunskų, Marijampolės apskritis, moteris išskalbtus vaiko baltinius užmetė ant svirties. Svirtis iškilo su balta pala. Tai pastebėjo rusų žvalgybos daliniai ir įtarė, kad ji duodanti ženklą vokiečiams. Ji buvo suimta ir nugabenta pas komendantą."
Neaišku kuo aukščiau aprašytas skalbimas baigėsi vargšei moteriškei, bet daugeliui kitų valstiečių teko nukentėti dar baisiau.
„Rusų kariuomenė, traukdamosi iš Mažosios Lietuvos, sustojo pakelyje pas malūnininką ir įsakė sumalti javų kariuomenės kepyklai. Tėvas su sūnumi, atlikę darbą, nuvežė miltus į paskyrimo vietą, o namuose pasilikusi žmona ir duktė malė grūdus toliau. Po kiek laiko užėjo kitas kariuomenės pulkas. Pamatę, kad malūno sparnai sukasi, įtarė, kad jos duodančios ženklą vokiečiams. Apsupo malūną, jas suėmė ir pakorė.“ - tokias kraupias istorijas prisimena valstietis A. Martus
Anot kazokų siautėjimo liudininko A. Martaus - „Buvo skleidžiami gandai, kad kiekvienas liuteronas po žeme turįs telefoną ir viską pranešąs tiesiog į Berlyną.“ Paprastai tokių „slaptų“ telefonų rusai nerasdavo, bet įtartinus „liuteronus“ dėl visa ko pakardavo.
- apie Suvalkijos ūkininkų, "vokiečių" žudynes:
Ypač rusai siautėjo Virbalio, kur patyrė skaudžių nuostolių, apylinkėse. Masinės egzekucijos vieta tapo Būdviečių kaimas, kur, anot A. Gintnerio „Kazokai korė ūkininkus kiekvieną dieną. Ištisą savaitę laiko. Kai tik kazokai atvarydavo suimtąjį, vyresnieji jį nuteisdavo, o paskui sode po obelim pakardavo. Korė lygiai vyrus ir moteris.”
Žmones kardavo ant obelų ūkininko Stankūnaičio sode. Kaltinimas buvo standartinis - „neaiškios šviesos“.
- apie tai kaip kaizerio ir caro kariuomenėse tarnavę lietuviai net mūšio lauke sugebėdavo tarpusavyje "susitarti" ir išvengti nereikalingo kraujo liejimo
Štai kaip Pranas Ruseckas aprašė tokių vokiečių diversantų dalinio susidūrimą su lietuvių valstiečiais, saugojusiais telegrafą: „Tik prasidėjus karui, rusų valdžia dieną ir naktį vare mūsų vyrus su kirviais telegrafo stulpų saugoti. Vieną kartą, mums besaugojant, keliu atjoja vokiečių eskadronas. Prijojęs prie mūs, vienas lietuviškai klausia:
- Kam jūs čia, vyrai, sėdite?
- Stulpus saugojame, - atsakome.
- Na, na, tai geriau eikit namo darbo dirbti.
Jam taip pasakius, vokiečiai su ilgomis replėmis telegrafo vielas sukarpė, ir daugiau mums stulpų saugoti nereikėjo.“
- šiek tiek apie pulkininko Miasojedovo bylą
1915 m. vasarį Lietuvoje buvo surengta buvo surengta bene garsiausia rusų kontržvalgybos operacija I-ojo pasaulinio karo metais.
Šnipomanija tuo metu jau krėtė visą Rusijos imperiją - žmonės pusbalsiu šnabždėjosi, kad net pati imperatorienė - Aleksandra Fiodorovna Romanova (ji buvo vokiečių kilmės) šnipinėja kaizeriui.
Šnipinėjimu vokiečiams buvo įtartas Sergejus Nikolajevičius Miasojedovas, taikos metu buvęs Virbalio muitinės žandarmerijos viršininku. Vieni jį vadina užkietėjusiu „girtuokliu, kyšininku ir kontrabandininku“, kiti santūriai pamini, jog į savo pareigas viršininkas žvelgė „atsainokai“.
- apie "išdavystę Kužių miestelyje" ir Lietuvos žydų tremtį
Po to atėjo ir Kauno gubernijos žydų eilė. Prieš tai keliuose laikraščiuose buvo paskelbta apie tariamą žydų išdavystę Kužių kaimelyje, esančiame šiaurės vakaruose nuo Šiaulių.
Esą, 1915 m. gegužės 10 d. čia apsistojo rusų 151-asis Piatigorsko pulkas. Tačiau prieš tai į kaimelį įžengė vokiečių žvalgai, kuriuos žydai, esą, paslėpė rūsiuose. Sutemus, žydai „...nuaidėjus signaliniam šūviui, padegė Kužius iš visų pusių. Vokiečiai, iššoko iš rūsių ir puolė prie mūsų pėstininkų pulko vado namo, tuo pat metu du jų batalionai, palaikomi kavalerijos, užgriuvo mūsų sargybos užkardas, įsikūrusias prie šio kaimelio ir įsiveržė į jį.“
Daugelis rusų karių, esą, buvo žiauriai nukankinti. O laikraštis „Наш Вестник“ šią istoriją baigė rūsčiu nuosprendžiu: „Visus vietinius gyventojus, susijusius su šiuo pasibaisėtinu reikalu, buvo įsakyta nedelsiant atiduoti karo lauko teismui už tėvynės išdavystę ir išdavikiškus veiksmus prieš mūsų armiją, o labiau įtakingi gyventojai bus ištremti į Sibirą.“
Į Kužius atvykusi speciali Rusijos Valstybinės Dūmos komisija netrukus nustatė, kad kaltinimai žydams - visiškai melagingi. Beje, įdomu, kad, sprendžiant iš Dūmos deputatų kalbų, išdavyste buvo kaltinami ne tik žydai, bet ir lietuviai.
„Visuose Rusijos imperijos miestuose buvo klijuojami skelbimai, jog Kužių kaime, žydų ir vietos lietuvių gyventojų dėka nukentėjo mūsiškių būrys. Ponai, mes ištyrėme šį reikalą. Toje vietoje buvo Valstybinės Dūmos narys Kerenskis, aš taip pat atlikau tyrimą ir paaiškėjo, kad nieko panašaus ten nebuvo. Pasirodė, jog ten nebuvo tokių rūsių, kur būtų galima paslėpti vokiečių kareivius.“, - pasakojo Rusijos Valstybės Dūmos narys N. M. Fridmanas.
Kitas Dūmos narys, N. S. Čcheidzė papasakojo, jog iš 40 Kužių namų, tik trijuose gyveno žydai, bet ir jų tuo metu, kai kaimelyje įsikūrė rusai, toje vietovėje jau nebebuvo. Be to, „...tarp suimtų įtariamųjų dėl vokiečių atvedimo į Kužius nebuvo nė vieno žydo, o buvo tik lietuviai, kurie visi buvo paleisti, neįrodžius kaltinimų...“
Trečiasis istoriją tyręs Dūmos deputatas, garsusis Aleksandras Kerenskis tiesiai pareiškė, jog laikraščiuose aprašytos žydų išdavystės visiška nesąmonė: Kužių miestelyje tik viename iš žydų namų buvo rūsys, bet ir jame tik vos ne vos galėjo tilpti kokie du žmonės.
Tačiau teisybė niekam nerūpėjo: slapta nuo gyventojų ir spaudos, gegužės 15-17 d. prasidėjo visų Kauno gubernijos (šioji apėmė Žemaitiją ir vidurio ir šiaurės Lietuvą) žydų tremtis.
- na ir apie tragikomiškas Vakarų fronto šnipomanijos keistenybes
1915-aisiais pavojų paskelbė vienas lakios vaizduotės lakūnas. Jo manymu kai kurie vietos valstiečiai savo laukus suardavo taip keistai, jog tai negalėjo būti niekas kita kaip itin įmantriai pateikta slapta informacija vokiečių lakūnams.
Anot minėto lakūno laukai galėjo būti ariami „naudojant slaptą kodą“ - pvz., pieva, suarta „tigrinėmis juostomis“ galėjo reikšti, jog britai ruošiasi atakai. Net ir visai neliestas laukas galėjo duoti slaptą žinią priešams - esą šiame fronto ruože jokių veiksmų neketinama imtis...
Karinei vadovybei šie svaičiojimai nepasirodė juokingi: lakūnams buvo nedelsiant įsakyta apie visus įtartiniau suartus laukus pranešinėti žvalgybos karininkams, kurie vykdavo aiškintis su valstiečiais, kodėl šie laukus aria taip, o ne kitaip. Gi pastarieji tik gūžčiojo pečiais, manydami, jog anglai nuo ilgo sėdėjimo apkasuose visiškai pakvaišo...
Mūšiams nuožmėjant, kareivių įtarumas vis stiprėjo. Kautynių prie Ipro metu daugelis jų atkreipė dėmesį į miesto rotušės laikrodį, kuris rodė bet ką - tik ne tikslų laiką. Buvo nuspręsta, jog kažkas specialiai sukioja miesto rotušės bokšto laikrodžio rodyklę, šitaip kažkokiu būdu perduodamas priešams slaptas žinias. Kariai apsiramino tik tada, kai vienas vokiečių sviedinys pataikė tiesiai bokštą - matyt kaizerio žvalgyba buvo nepatenkinta perduodama informacija...
O ten:
- apie įtartinus malūnus ir gausybę požeminių telefonų
„Netoli Šunskų, Marijampolės apskritis, moteris išskalbtus vaiko baltinius užmetė ant svirties. Svirtis iškilo su balta pala. Tai pastebėjo rusų žvalgybos daliniai ir įtarė, kad ji duodanti ženklą vokiečiams. Ji buvo suimta ir nugabenta pas komendantą."
Neaišku kuo aukščiau aprašytas skalbimas baigėsi vargšei moteriškei, bet daugeliui kitų valstiečių teko nukentėti dar baisiau.
„Rusų kariuomenė, traukdamosi iš Mažosios Lietuvos, sustojo pakelyje pas malūnininką ir įsakė sumalti javų kariuomenės kepyklai. Tėvas su sūnumi, atlikę darbą, nuvežė miltus į paskyrimo vietą, o namuose pasilikusi žmona ir duktė malė grūdus toliau. Po kiek laiko užėjo kitas kariuomenės pulkas. Pamatę, kad malūno sparnai sukasi, įtarė, kad jos duodančios ženklą vokiečiams. Apsupo malūną, jas suėmė ir pakorė.“ - tokias kraupias istorijas prisimena valstietis A. Martus
Anot kazokų siautėjimo liudininko A. Martaus - „Buvo skleidžiami gandai, kad kiekvienas liuteronas po žeme turįs telefoną ir viską pranešąs tiesiog į Berlyną.“ Paprastai tokių „slaptų“ telefonų rusai nerasdavo, bet įtartinus „liuteronus“ dėl visa ko pakardavo.
- apie Suvalkijos ūkininkų, "vokiečių" žudynes:
Ypač rusai siautėjo Virbalio, kur patyrė skaudžių nuostolių, apylinkėse. Masinės egzekucijos vieta tapo Būdviečių kaimas, kur, anot A. Gintnerio „Kazokai korė ūkininkus kiekvieną dieną. Ištisą savaitę laiko. Kai tik kazokai atvarydavo suimtąjį, vyresnieji jį nuteisdavo, o paskui sode po obelim pakardavo. Korė lygiai vyrus ir moteris.”
Žmones kardavo ant obelų ūkininko Stankūnaičio sode. Kaltinimas buvo standartinis - „neaiškios šviesos“.
- apie tai kaip kaizerio ir caro kariuomenėse tarnavę lietuviai net mūšio lauke sugebėdavo tarpusavyje "susitarti" ir išvengti nereikalingo kraujo liejimo
Štai kaip Pranas Ruseckas aprašė tokių vokiečių diversantų dalinio susidūrimą su lietuvių valstiečiais, saugojusiais telegrafą: „Tik prasidėjus karui, rusų valdžia dieną ir naktį vare mūsų vyrus su kirviais telegrafo stulpų saugoti. Vieną kartą, mums besaugojant, keliu atjoja vokiečių eskadronas. Prijojęs prie mūs, vienas lietuviškai klausia:
- Kam jūs čia, vyrai, sėdite?
- Stulpus saugojame, - atsakome.
- Na, na, tai geriau eikit namo darbo dirbti.
Jam taip pasakius, vokiečiai su ilgomis replėmis telegrafo vielas sukarpė, ir daugiau mums stulpų saugoti nereikėjo.“
- šiek tiek apie pulkininko Miasojedovo bylą
1915 m. vasarį Lietuvoje buvo surengta buvo surengta bene garsiausia rusų kontržvalgybos operacija I-ojo pasaulinio karo metais.
Šnipomanija tuo metu jau krėtė visą Rusijos imperiją - žmonės pusbalsiu šnabždėjosi, kad net pati imperatorienė - Aleksandra Fiodorovna Romanova (ji buvo vokiečių kilmės) šnipinėja kaizeriui.
Šnipinėjimu vokiečiams buvo įtartas Sergejus Nikolajevičius Miasojedovas, taikos metu buvęs Virbalio muitinės žandarmerijos viršininku. Vieni jį vadina užkietėjusiu „girtuokliu, kyšininku ir kontrabandininku“, kiti santūriai pamini, jog į savo pareigas viršininkas žvelgė „atsainokai“.
- apie "išdavystę Kužių miestelyje" ir Lietuvos žydų tremtį
Po to atėjo ir Kauno gubernijos žydų eilė. Prieš tai keliuose laikraščiuose buvo paskelbta apie tariamą žydų išdavystę Kužių kaimelyje, esančiame šiaurės vakaruose nuo Šiaulių.
Esą, 1915 m. gegužės 10 d. čia apsistojo rusų 151-asis Piatigorsko pulkas. Tačiau prieš tai į kaimelį įžengė vokiečių žvalgai, kuriuos žydai, esą, paslėpė rūsiuose. Sutemus, žydai „...nuaidėjus signaliniam šūviui, padegė Kužius iš visų pusių. Vokiečiai, iššoko iš rūsių ir puolė prie mūsų pėstininkų pulko vado namo, tuo pat metu du jų batalionai, palaikomi kavalerijos, užgriuvo mūsų sargybos užkardas, įsikūrusias prie šio kaimelio ir įsiveržė į jį.“
Daugelis rusų karių, esą, buvo žiauriai nukankinti. O laikraštis „Наш Вестник“ šią istoriją baigė rūsčiu nuosprendžiu: „Visus vietinius gyventojus, susijusius su šiuo pasibaisėtinu reikalu, buvo įsakyta nedelsiant atiduoti karo lauko teismui už tėvynės išdavystę ir išdavikiškus veiksmus prieš mūsų armiją, o labiau įtakingi gyventojai bus ištremti į Sibirą.“
Į Kužius atvykusi speciali Rusijos Valstybinės Dūmos komisija netrukus nustatė, kad kaltinimai žydams - visiškai melagingi. Beje, įdomu, kad, sprendžiant iš Dūmos deputatų kalbų, išdavyste buvo kaltinami ne tik žydai, bet ir lietuviai.
„Visuose Rusijos imperijos miestuose buvo klijuojami skelbimai, jog Kužių kaime, žydų ir vietos lietuvių gyventojų dėka nukentėjo mūsiškių būrys. Ponai, mes ištyrėme šį reikalą. Toje vietoje buvo Valstybinės Dūmos narys Kerenskis, aš taip pat atlikau tyrimą ir paaiškėjo, kad nieko panašaus ten nebuvo. Pasirodė, jog ten nebuvo tokių rūsių, kur būtų galima paslėpti vokiečių kareivius.“, - pasakojo Rusijos Valstybės Dūmos narys N. M. Fridmanas.
Kitas Dūmos narys, N. S. Čcheidzė papasakojo, jog iš 40 Kužių namų, tik trijuose gyveno žydai, bet ir jų tuo metu, kai kaimelyje įsikūrė rusai, toje vietovėje jau nebebuvo. Be to, „...tarp suimtų įtariamųjų dėl vokiečių atvedimo į Kužius nebuvo nė vieno žydo, o buvo tik lietuviai, kurie visi buvo paleisti, neįrodžius kaltinimų...“
Trečiasis istoriją tyręs Dūmos deputatas, garsusis Aleksandras Kerenskis tiesiai pareiškė, jog laikraščiuose aprašytos žydų išdavystės visiška nesąmonė: Kužių miestelyje tik viename iš žydų namų buvo rūsys, bet ir jame tik vos ne vos galėjo tilpti kokie du žmonės.
Tačiau teisybė niekam nerūpėjo: slapta nuo gyventojų ir spaudos, gegužės 15-17 d. prasidėjo visų Kauno gubernijos (šioji apėmė Žemaitiją ir vidurio ir šiaurės Lietuvą) žydų tremtis.
- na ir apie tragikomiškas Vakarų fronto šnipomanijos keistenybes
1915-aisiais pavojų paskelbė vienas lakios vaizduotės lakūnas. Jo manymu kai kurie vietos valstiečiai savo laukus suardavo taip keistai, jog tai negalėjo būti niekas kita kaip itin įmantriai pateikta slapta informacija vokiečių lakūnams.
Anot minėto lakūno laukai galėjo būti ariami „naudojant slaptą kodą“ - pvz., pieva, suarta „tigrinėmis juostomis“ galėjo reikšti, jog britai ruošiasi atakai. Net ir visai neliestas laukas galėjo duoti slaptą žinią priešams - esą šiame fronto ruože jokių veiksmų neketinama imtis...
Karinei vadovybei šie svaičiojimai nepasirodė juokingi: lakūnams buvo nedelsiant įsakyta apie visus įtartiniau suartus laukus pranešinėti žvalgybos karininkams, kurie vykdavo aiškintis su valstiečiais, kodėl šie laukus aria taip, o ne kitaip. Gi pastarieji tik gūžčiojo pečiais, manydami, jog anglai nuo ilgo sėdėjimo apkasuose visiškai pakvaišo...
Mūšiams nuožmėjant, kareivių įtarumas vis stiprėjo. Kautynių prie Ipro metu daugelis jų atkreipė dėmesį į miesto rotušės laikrodį, kuris rodė bet ką - tik ne tikslų laiką. Buvo nuspręsta, jog kažkas specialiai sukioja miesto rotušės bokšto laikrodžio rodyklę, šitaip kažkokiu būdu perduodamas priešams slaptas žinias. Kariai apsiramino tik tada, kai vienas vokiečių sviedinys pataikė tiesiai bokštą - matyt kaizerio žvalgyba buvo nepatenkinta perduodama informacija...