apie baisųjį Katniavos kalną
Ką gi čia penktadieniui mestelti - senoji spauda, jaučiu, nusibodo, gal stabtelkim prie senosiosPrūsijos įdomybių.
Žinoma - iš Mato Pretorijaus "Prūsijos įdomybių". Istorija bus apie tai, kaip žuvo garsiojo lietuvių raštijos veikėjo Pilypo Ruigio (jaunesniojo, 1675-1749) tėvas, irgi Pilypas Ruigys.
O buvo taip - karštakošis žentas, sužinojęs apie prūsų prietarus ketinusį sugriauti ir (matyt dėl to) pasimirusį uošvį - Teofilį Schultzą, nusprendė nenusileisti. Tačiau senieji prūsų dievai pasirodė galingesni už žento užsispyrimą...
Įdomu kaip šiandien tasai Katniavos kalnas laikosi?...
----------
Katniavos kalnas daugelio nadruvių irgi laikomas šventu ir jie ten neliečia nei smėlio, nei žemės; taip pat lengvai nerasi seno nadruvio, kuris norėtų ant to kalno miegoti. Jie įsikalę į galvą: jeigu tame kalne kiek pajudinsi žemę arbna ką nors kasi, tai netrukus mirsi. O kadangi buvęs tenykštis liuteronų pamokslininkas Teofilis Schultzas, norėdamas išrauti šitą piktą iliuziją, liepė šiek tiek nukasti žemės nuo šio kalno, bet netrukus po metų pasimirė, o jo žentas Pilypas Ruigys, perėmęs iš jo kunigystę, norėdamas išrauti iš žmonių galvų tą tuščią iliuziją, taip pat nukasė tos žemės, bet irgi mirė dar tais pačiais metais, tai kai kurie nadruviai dar labiau buvo [velnio] suvedžioti tikėti šita iliuzija, kad šito švento kalno negalima liesti. Įsidėmėtina, kad tame kalne dažnai savaime atsiranda didelių skylių ir olų, kuriose galima vaikščioti, bet jos ir vėl savaime išnyksta.
---------
Žinoma - iš Mato Pretorijaus "Prūsijos įdomybių". Istorija bus apie tai, kaip žuvo garsiojo lietuvių raštijos veikėjo Pilypo Ruigio (jaunesniojo, 1675-1749) tėvas, irgi Pilypas Ruigys.
O buvo taip - karštakošis žentas, sužinojęs apie prūsų prietarus ketinusį sugriauti ir (matyt dėl to) pasimirusį uošvį - Teofilį Schultzą, nusprendė nenusileisti. Tačiau senieji prūsų dievai pasirodė galingesni už žento užsispyrimą...
Įdomu kaip šiandien tasai Katniavos kalnas laikosi?...
----------
Katniavos kalnas daugelio nadruvių irgi laikomas šventu ir jie ten neliečia nei smėlio, nei žemės; taip pat lengvai nerasi seno nadruvio, kuris norėtų ant to kalno miegoti. Jie įsikalę į galvą: jeigu tame kalne kiek pajudinsi žemę arbna ką nors kasi, tai netrukus mirsi. O kadangi buvęs tenykštis liuteronų pamokslininkas Teofilis Schultzas, norėdamas išrauti šitą piktą iliuziją, liepė šiek tiek nukasti žemės nuo šio kalno, bet netrukus po metų pasimirė, o jo žentas Pilypas Ruigys, perėmęs iš jo kunigystę, norėdamas išrauti iš žmonių galvų tą tuščią iliuziją, taip pat nukasė tos žemės, bet irgi mirė dar tais pačiais metais, tai kai kurie nadruviai dar labiau buvo [velnio] suvedžioti tikėti šita iliuzija, kad šito švento kalno negalima liesti. Įsidėmėtina, kad tame kalne dažnai savaime atsiranda didelių skylių ir olų, kuriose galima vaikščioti, bet jos ir vėl savaime išnyksta.
---------