Lenkija - didžioji Europos galia (?..)
Buvęs LR premjeras, LR pseudokonų vadas A. Kubilius naujienų portale DELFI rašo, kad Varšuvos valdžios koridoriuose tarp visų Lenkijos geopolitikos prioritetų pačiu svarbiausiu šiandien laikomas "Lenkijos kaip vienos iš didžiųjų Europos galių" prioritetas, ir būtent tokia Lenkija esanti mūsų išdidžiųjų kaimynų nūdienės valdžios esminis tikslas. Į šį tikslą Lenkijos politinė vadovybė koncentruojasi, apie jį atvirai kalba, vardan jo projektuoja savo veiksmus įvairiose šalies gyvenimo srityse.
A. Kubiliaus manymu, Lenkija, "be abejo, <...> turi teisę [??] sau kelti tokią ambiciją. [Jos užsienio reikalų] ministras R. Sikorskis tai skelbia kiekviena proga, - taip [kiekvienam] sudarydamas galimybę pajusti, kad tai yra svarbiausias geopolitinis Lenkijos siekis, kuriam pajungiama visa kita". Antai šių metų sausio pabaigoje p. Sikorskis, viešai komentuodamas garsiąją D. Kemerono kalbą, aiškino, kad britų premjeras, pasisakydamas prieš tolesnį Europos Sąjungos šalių politinį vienijimąsi, tarsi "išmetė" savo šalį iš Europą iki šiol valdžiusio Vokietijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos triumvirato, vadinasi, ateityje buvusią Didžiosios Britanijos vietą tame triumvirate turės užimti Lenkija, - aišku, prieš tai prisijungusi prie eurozonos. Tokiu būdu Lenkija esą dar iki šio dešimtmečio pabaigos galėtų įsijungti į trijų ar penkių)) "viską Europos Sąjungoje sprendžiančių" valstybių grupę.
Радаслаў Сікорскі: Польшча будзе руліць [ усімі і ] ўсім
Tas pats ministras, pastaraisiais metais Berlyne mokydamas Vokietiją (!), kaip ji turėtų tvarkytis su Europos finansų krize, o vėliau Oksforde protindamas Britaniją atsisakyti savojo euroskepticizmo, visam pasauliui aiškiai pademonstravo, kad Lenkija jau nebeturi "jaunesniojo brolio komplekso".
Taigi Lenkija save mato kaip vieną didžiųjų Europos "žaidėjų", priklausančių Europos šalių elitui, ir vardan šios geopolitinės vizijos, anot A. Kubiliaus, "bus daroma viskas". Net ir eurą bus siekiama įsivesti ne dėl kokių ekonominių ar finansinių, o iš esmės tik dėl geopolitinio intereso - priklausyti Europos šalių elitiniam klubui ir jame lyderiauti kartu su Vokietija bei Prancūzija.
Baigdamas šį pusiau mano, pusiau A. K. rašiniuką tegaliu iš esmės pritarti (mano nemėgstamam) ekspremjerui ir įkandin jo konstatuoti, kad Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybiniame dialoge vienaip ar kitaip dalyvaujantiems mūsų valdžios vyrams, matyt, tikrai vertėtų liautis mąstyti subine ir bent jau pabandyti perprasti (A. Kubiliaus “Delfi’o” skaitytojams subtiliai primintos) ilgaamžės lenkiškojo "geopolitinio mesianizmo" tradicijos ir šiandienės Lenkijos užsienio politikos šulų elgesio mums svarbiuose europinės politikos baruose abipusės sąveikos mechaniką.