Atostogos! Vol 2
Rytas pasitaikė kaip niekad smagus - saulė plieskia, vėjo - nėra. Kažkaip neįprasta - nėra vėjo!! Tylu, ramu… Nusiaubėm vietinę parduotuvėlę ir suriję pusryčius išėjome “į miestą”, t.y. į Pulą. Atgavę pasus registratūroje (ir sužinoję, kad i-neto nėra ir nebus čia), pėsčiomis pasiekėme Pulos centrą. Gyvenamieji Pulos rajonai - tipiška po-sovietinė aplinka, kaip ir kitose rytų Europos šalyse. Uždėkite kiekvienam sovietiniam namui Lietuvoje žaliuzes, kokias jie čia naudoja - ir gausite tą vaizdą. Tos žaliuzės kažkokios keistos - aklinai užtrauki langą iš išorės ir apatinė dalis šiek tiek “prasižioja”, gaunasi kažkas panašaus kaip pastogė staliukams prie kavinės sienos. Įtariu labai praktiška, nes saulė neįkaitina patalpų, o oras vėdinasi. Kaip pirmą kartą Puloje - visai neblogai su žemėlapiu pasiekėme miesto centrą. Bemaklinėdami radome vaisių/daržovių/visokio_šlamšto turgų. Teko apsiprekinti specialiais maudimosi batais akmenuotiems Kroatijos paplūdimiams, gal net nuo jūros ežių apsaugo? Prisižiūrėjome į nerealaus dydžio arbūzus ir kitas “rudenėlio gėrybes”, o “vynuogių eksperto Eglės” apibūdinimu nusipirktos vynuogės buvo “per saldžios kažkokios”. Va taip va…
Tadu da priėjome Zlata Vrata - a la vartai, a la arka kažkokia. Išskaičiau protingoj knygoj, kad tas daiktas suręstas 30 pr. K. Ir čia laukė netikėtumas. Žiū - prie šalia esančios knaipės lauko staliuko toks tūlas airis sėdi, vardu James Joyce. Ne gyvas aišku, o bronzinis. Pasirodo tame name, kur kavinė įsikūrusi, anksčiau buvo kažkokia jūrininkų mokykla, kur kažkiek laiko, jaunas būdamas, James Joyce dirbo kalbų mokytoju. Neatsispyrėme prisėti prie to staliuko ir “susileisti” eilinę kroatiško alaus porciją (“Ožujsko”, turbūt geriausias Kroatijos alus). Smagu buvo žiūrėti, kaip tie turistai, kurie nedrįsdavo fotografuotis su ta statula su mumis kartu, pavydžiai praeidavo palydėdami žvilgsniais tuos, kurie išdrįsdavo :) Beje, ne tik turistai nedavė ramiai alaus pagert, ale ir vietinis katinas kažkoks aplink kojas trainiojosi belaukdamas eilinės maisto porcijos, iškištos per šalia esančios kirpyklos langą! Beje, ne nukirptomis ausimis šėrė. Patikrinau - gavo davinį iš skardinės kažkokio jovalo. Toliau siauromis senamiesčio gatvelėmis pradėjome lipti vis aukščiau ir aukščiau, kadangi norėjome pasiekti aukščiausioje miesto vietoje stovintį fortą, kuri 17-ame amžiuje surentė venecijiečiai, ir kuriame dabar tipo yra kažkoks karo muziejus, bet iki Kauno karo muziejaus jam dar toli. Tik tiek, kad fortas, kad ten kažkada buvo romėnų miesto kapitolijus, ir kad užlipus ant jo sienų matosi visas miestas. Ir štai tada išmušė mano valanda - tolumoje pamačiau garsųjį Pulos amfiteatrą! Pradėjus leistis nuo kalno link to amfiteatro laukė dar viena staigmena - romėnų teatro liekanos. Praleidę archeologijos muziejų (jį nusprendėm aplankyti kitą kartą), pro Porta Gemina (2-tro amžiaus dviejų arkų vartai) tiesiu taikymu patraukėm link amfiteatro. Kai suvoki, kad statiniui jau daugiau nei 2000 metų - sunku patikėti. Tokio seno “nekilnojamojo turto” dar neteko pamatyti. Buvo apšniukštinėtas ir iščiupinėtas visas. Nepatikėsit, bet jis vis dar naudojamas pagal paskirtį. Ne, ne krikščionis liūtais pjudyti (nors, kai pagalvoji, gal ir nieko užsiėmimas buvo…. ) ar šiaip su pagaliais ar kitokiais ginklais pliektis. Žodžiu “enterteimentą” ten vis dar daro - kaip tik sceną rentė kažkokiam renginiui ateinančiam penktadieniui. Galima ir galerijas po amfiteatru aplankyti, ten kur tuos alkanus liūtukus laike ir krikščionis jiems žadėjo pietums. Rūsiai prikimšti visokių senovinių amforų, aliejaus spaudimo įrenginių ir pan.
Po amfiteatro susiradome autobusų stotį (kadangi reikės kažkaip autobusu pirmadienį iki kito, šalia esančio miesto dasigauti, iš kur mūsų keltas išplaukia į Dubrovniką), aplinkinių nuostabai nufotografavom mums reikiamą autobusų grafiko dalį, bo užsirašinėti neturėjom kuo, ir lėkėm link namų, nes pradėjo lietutis kauptis. Kai jau tas lietus susikaupė ir pradėjo lyti, užlėkėm pavalgyti į kažkokį restoranėlį, kur prie kito staliuko sėdintis jaunas rusas (jų beje čia nemažai) rimtu veidu ir savimi pasitikintis savo jaunai, supratingai linksinčiai palydovei, aiškino, kad “ “spasibo” zdes panimajut vse”, tipo čia vos ne visi rusiškai šneka. Smagu buvo stebėti, kaip po to tas bachūriukas padavėjai bandė išaiškinti, jog nori atsiskaityti - pradėjo rusiškai: sako “dengi”. Vargšė padavėja žiuri į jį, kažką galvoja. Tada trenkė savo kozirį vaikinas - sako “money”! Na, šiaip ne taip išsiaiškino. Nors spaudimas aptarnaujančiam personalui turbūt yra ne mažas - turi šiek tiek mokėti itališkai (na, šita gal galima ir išbraukti, nes Istrijoje vis dar yra mokyklų, kuriose dėstoma tik italų kalba, daugelis ja šneka kaip gimtąja - šiaip ne taip tris šimtus metų Istrijos pusiasalis priklausė Venecijos miestui-valstybei), vokiškai (nu kiek jų čia yra, net apsakyti sunku), nu dar šiek tiek angliškai. O dar va atvaro toks ruselis ir trenkia “dengi!”, po to “money!”. Tai ir nesuprasi, ar jis čia apiplėšinėja, ar pats tuos “munius” nori duoti.
Tiesa, vos nepamiršau dar vieno atvejo su pasu papasakoti. Nulapnojus į banką ir paprašius iškeisti eurus į jų vietinius “tugrikus” (kunas ta prasme), manęs paprašė dokumento… va taip… Dabar bankas turi informaciją, kad štai toks ir anoks keitėsi babkes ten ir ten. Juokavome po to, kad koks saugumo karininkas galės tą infą sudėti šalia pažymos, kada “objektas” atvyko į šalį ir kada pasiekė nakvynės vietą :). Taigis, lijo trumpai, tad pavalgę parvykom į tą mūsų “poilsio kaimelį” ir nulapnojom jūros išbandyti. Išbandėm - vėsoka ir baisiai sūri, nu jau sūri tai sūri. Po to sekė vakarinis pokaitis - knygų skaitymas. Po to miegot. Viskas.
Andriuxa
Visos nuotraukos iš Pulos....