Dūmai virš Ženevos ežero.
Bum-bum-bum, bum-bum-bubum. Šį, keturių natų, g-mol tonacijojoje gitarinį rifą, kuriuo Ritchie Blackmore 1968 metų gamybos „Fender Stratocaster“ soline gitara pradeda kompoziciją „Smoke on the water“, žino net ne itin daug besidomintys ir/ar mėgstantys hard rock stiliaus muziką. Tačiau ko gero ne kiekvienas eilinis sunkiosios muzikos gerbėjas žino, kad šios dainos tekste yra pasakojami tikri įvykiai, minimi tikri žmonės ir tikros vietovės. Tad pabandykime prisiminti tuos įvykius ir tuos žmones ir bent virtualiai pasivaikščioti po tas vietas.
1971-ųjų pabaiga. „Deep Purple“ su trenksmu įsitaiso tarp sunkiosios muzikos elito. Vėliau kritikai ją, kartu su „Led Zeppelin“ ir „Black Sabbath“, pavadins britų hard rock ir heavy metal pionieriais, o kažkuris Lenkijos radio muzikinių laidų vedančiųjų ją pavadino atomine grupe - „grupa atomowa“.
Autoritetą muzikos pasaulyje grupė užsitarnavo 1970-aisiais išleistu ketvirtuoju studijiniu albumu „In rock“ , tačiau po to sekęs „Fireball“ buvo kiek silpnesnis. Ir štai 1971-ųjų pabaigoje buvo nuspręsta įrašyti eilinį diską. Tačiau tai daryti buvo nutarta ne Britanijoje, o Šveicarijoje, kur buvo mažesni mokesčiai - taip daryti patarė grupės buhalteris Bill Reid. O ir patys grupės nariai to neslėpė, R.Blackmore yra apie tai sakęs: „Kai įrašinėji Anglijoje, mokesčių inspektoriai sulekia kaip musės prie medaus“. Grupės solo gitaristas tų metų rudeninį viename iš interviu pasakė, kad būsimas albumas parodys kokia grupė bus ateityje. Taip pat jis paminėjo, kad albumas vadinsis „Machine Head“ („mašinka“ - taip slengu taip vadinamas gitaros grifo galvutėje esantis stygų įtempimo mechanizmas).
Įrašų sesijai buvo Išsirinktas nedidelis, tačiau turintis daugybę prabangių viešbučių jaukus kurortinis miestelis Montrė (Montreux), esantis Šveicarijos vakarinėje dalyje (We all came out to Montreux), Ženevos ežero šiaurės rytinėje pakrantėje (On the Lake Geneva shoreline). Tarp kitko Ženevos ežeras turi ir kitą - prancūzišką - pavadinimą, kuris mums, lietuviams, sukelia šiokias tokias muzikines asociacijas. Lac Léman - Lemano ežeras.
Tačiau ne dėl prabangių viešbučių ir ne dėl įspūdingos Ženevos ežero pakrante einančios promenados buvo pasirinktas Montreux. Visų pirma miestas grupei jau iki tol buvo neblogai žinomas, ji čia buvo koncertavusi du kartus. Pirmą kartą,1969 metų spalio 4 dieną, šio koncerto metu buvo įrašytas tik hard rock gurmanams žinomas koncertinis albumas „Live in Montreux“, kuris ribotu tiražu buvo išleistas tik 2006 metų rugpjūčio 28. Antrą kartą „Deep Purple“ koncertavo Montreux 1971 metų balandžio 16 dieną.
Pradinė idėja buvo įrašyti dvigubą albumą, panašiai kaip „Pink Floyd“ „Ummagumma“: viena plokštelė turėjo būti koncertinis (live) įrašas, kitą plokštelę norėta įrašyti taip, kad muzikos skambėjimas maksimaliai primintų koncertinio įrašo skambėjimą. Tą pasiekti buvo tikimasi įrašinėjant ne graso įrašų studijoje, o tuščioje koncertų salėje. Šiam planui įvykdyti jie ir pasirinko Montreux Casino salę, tą pačią, kurioje įrašė „Live in Montreux“. Dar viena to pasirinkimo priežastis buvo tai, kad salės savininkas buvo grupei geria pažįstamas Claude Nobs (tekste jis vadinamas Funky Claude), visame pasaulyje žinomo, nuo 1967 m. iki šių dienų vykstančio Montreux džiazo festivalio rengėjas. Be festivalio jis taip pat rengė ir rock grupių koncertus, tais 1971 metais be Deep Purple mieste koncertavo „Pink Floyd“, „ Rolling Stones“, o gruodžio 4 koncertinį sezoną turėjo užbaigti Frank Zappa pasirodymas. Po šio koncerto salė būtų buvusi keletą savaičių laisva ir tuo taip vadinamu „žiemos lango“ metu buvo planuota pasinaudoti albumo įrašui.
Albumą įrašyti grupė turėjo nedaug laiko (We didn't have much time), nes jų laukė labai įtempti ateinantys 1972-ieji metai - be visų kitų reikalų, jie turėjo surengti kelis papildomus koncertus Amerikoje, kompensuojant dėl Ian Gillan ligos atšauktus 1971 metų rudenio pasirodymus. Į Šveicariją grupė vyko savo „portfelyje“ turėdama sukurtas vos du kūrinius. „Lazy“ buvo parašyta prieš rudeninį koncertų turne. „Highway star“ „gimė“ 1974 metų rugsėjo mėnesį, kai grupė vyko į eilinį koncertą didžiuliu autobusu. Ian Gillan apie tai rašė savo prisiminimuos. „Vienas iš žurnalistų paklausė Blackmor‘o, kaip grupės nariai rašo dainas. Būdamas geros nuotaikos, Ritchie‘s paėmė gitarą ir pasakė: "štai taip". Jis pradėjo groti, prisijungiau aš ir pradėjau burbėti padrikus žodžius: "Mes autostradoje, mes kelyje, mes rokenrolo grupė“.
1971 m. gruodžio 3 d. Jon Lord ir Ian Paice į Montreux atvažiavo su Jon nuosavu E klasės Jaguaru, kiti nariai tą pačią dieną lėktuvu atskrido į Ženevos aerouostą ir iš ten mikroautobusu pasiekė tikslą. Jie apsistojo „Eden Palace Au Lac“ viešbutyje. Ten jų laukė malonus sutikimas - kiekvienam jų buvo paruošta marškinėliai su miesto vaizdu, pintinė su vaisiais, šveicariško vyno butelis ir pakvietimas į kitą dieną vyksiantį Franko Zappos grupės „The Mothers“ koncertą.
Tos pačios dienos vėlų vakarą iš Paryžiaus atvyko ir mobilios garso įrašų studijos „Rolling Stones Mobile Studio“ sunkvežimis (To make records with a mobile), kurią jie išsinuomojo kartu su aptarnaujančiu personalu įrašams dviem savaitėms už 5 tūkst. svarų.
The Rolling Stones Mobille studio - žinomai rock grupei The Rolling Stones priklausanti mobili įrašų studija, kurioje savo albumus įrašinėjo daugelis gerai žinomų rock grupių: Dire Straits, Nazareth, Fleetwood Mac, Bad Company, Status QUO, Led Zeppelin, Iron Maiden. Deep Purple šioje studijoje be „Machine Head“ dar įrašė „Who Do We Think We Are“ ir „Burn“. Dabar studiją galima pamatyti Kalgaryje esančio „Nacionalinio muzikinio centro“ ekspozicijoje.
Kadangi koncertų salė buvo dar pilna paskutiniam sezono koncertui skirtos įrangos, tam, kad nesukelti sumaišties, įrangos buvo nuspręsta iš sunkvežimio kol kas neiškrauti. Kaip nujaučiant kažką negero...
Gruodžio 4-osios popietę grupės nariai išsirengė į F. Zappos grupės „The Mothers of Invention“ koncertą (Frank Zappa and the Mothers Were at the best place around), kuris prasidėjo neįprastai anksti, 14.30 val. (kitais duomenimis - 15.00 val.). Pasirodymui net neįpusėjus, kompozicijos „King Kong“ metu, atliekant sintezatorių solo, vienas iš gerbėjų iššovė signalinę raketą (But some stupid with a flare gun). Pakabinamos lubos buvo bambukinės, tad įsiplieskė gaisras. Tiesa, ne iš karto. F.Zappa pasakė - „Be panikos, atrodo, kad pas mus gaisras“, tada muzikantai padėjo instrumentus ir paliko sceną. Žiūrovai salę paliko taip pat ramiai, be panikos, nežymiai nukentėjo tik pora žmonių sprogus šildymo katilui. Galbūt todėl, kad gaisras iš pradžių neatrodė labai grėsmingas. Roger Glover, galbūt nesuprasdamas koks pavojus jam gresia, net sugrįžo į degantį pastatą tam, kad apžiūrėtų naujausius F. Zappa sintezatorius, kurie, beje, taip ir liko neišnešti. Kiti grupės nariai rūpinosi, kad į saugią vietą būtų patraukta mobili studija. Žiūrovų evakuacijai asmeniškai vadovavo pats Klaude Nobs (Funky Claude was running in and out, Pulling kids out the ground). Pats Claude Nobs viename iš interviu štai taip aprašė gaisrą. Žiūrovams palikti salę nebuvo sunku, nes į baseino pusę buvo labai dideli langai. Frank Zappa paėmė savo Gibson gitarą, o ji labai stipri, ir su ja išdaužė langą ir per šį „išėjimą“ dauguma iš 2000 žiūrovų išėjo į lauką per penkias minutes. Tikriausiai žmonės, žiūrėdami į gaisrą, galvojo - o kaip neįtikėtinai Frank Zappa užbaigė savo koncertą“.
Įsiliepsnojusį pragarą, kuriame išnyko pastatytas prieš 90 metų pastatas (It died with an awful sound), grupės nariai stebėjo pro savo viešbučio restorano langus. Casino sudegė (They burned down the gambling house). Nors tekste kalbama, kad pastatas sudegė iki pat pamatų (Burned the place to the ground), jo sienos išliko. Virš Ženevos ežero pakibo dūmų uždanga, kuri neišsisklaidė pora dienų, o nieko nelaukdami vietos žurnalistai pradėjo tyrimą, norėdami nustatyti, kas gi buvo tas some stupid with a flare gun. Gruodžio 30, laikraštyje Tribune buvo išspausdintas straipsnis, kuriame teigiama, kad tas niekadėjas, padaręs apytiksliai 12 - 15 milijonų tuometinių Šveicarijos frankų žalą, buvo Zdeněk Špička, emigrantas iš tuometinės Čekoslavakijos. Spėjama, kad jis savo gimtinę paliko 1968 metų pavasarį, sovietų invazijos metu. Keista tai, kad apie jį viešai prieinamuose šaltiniuose nėra užsimenama, todėl jo likimas nėra žinomas.
Pastatas sudegė, bet mobili įrašų studija išnuomota, laikas tiksi, reikia ieškoti kitos vietos (When it all was over,We had to find another place). Vienu metu atrodė, kad albumo įrašymas sužlugs (But Swiss time was running out, It seemed that we would lose the race). Pagalbos ranką ištiesė tas pats Claude Nobs. Nepaisydamas didžiulių rūpesčių dėl sudegusio Casino pastato, savo įtemptoje darbotvarkėje jis rado laiko albumo įrašymui tinkamų patalpų paieškai. Buvo apžiūrėtas atominis bunkeris, rūsys, kuriame buvo saugomos meno vertybės karo metu ir pagaliau apsistota ties miesto centre tuo metu esančiu tuščiu paviljonu, kuris taip ir vadinosi - „Pavillon“.
Šis pastatas yra miesto centre, priešais prabangų viešbutį „Montreux Palace“. Pavillon buvo pastatytas 1906 metais. Pradžioje jis buvo naudojamas kaip kavinė, į kurią mėgo ateiti poniutės išgerti kavos ir paskanauti pyragaičių. Vėliau jis buvo pervadintas į „Sporto pavilioną“ - „Pavillon des sports“ - cokolininiame aukšte įrengtoje čiuožykloje treniravosi ledo ritulio komanda, vyko net tarptautinės ledo ritulio varžybos. 1971 pastatas buvo pertvarkytas į disco klubą ir pervadintas „Strobe Club“. 1994 metais jis buvo pervadintas dar kartą ir šį kartą gavo pavadinimą „Mažieji rūmai“ - „Petit Palais“. Pagrindinės statinio konstrukcijos išliko nepakitę iki šių dienų.
Gruodžio 6 d. ten atvyko „Mobile Studio“, apie pietus buvo pasirengta ir muzikantai pradėjo dirbti. Po keleto valandų padaryta pertrauka vakarienei ir prie darbo vėl grįžta apie 9 valandą vakaro nepaisant perspėjimo, kad patalpų garso izoliacija yra labai prasta ir kad dirbti jie galės tik dienos metu.
Grupė tiesiog improvizavo, tai buvo savotiškas jam - session, rengiantis įrašinėti pirmąją kompoziciją, kuri dar neturėjo nei pavadinimo, nei teksto, todėl ją pavadino tiesiog „Title 1“.
Šios kompozicijos rifą (TĄ rifą) pagal vieną iš versijų Ritchie Blackmore‘as buvo parengęs dar iki atvykimo į Montreux. Pagal kitą versiją tas rifas buvo sukurtas ekspromtu improvizuojant Ritchiui su Ianu. Pikti liežuviai plaka, kad vėliau legendiniais tapę įžanginiai akordai buvo „pasiskolinti“ iš brazilų dainininko Carlos Lyra dainos „Maria Moita“, kuri buvo 1965 metais išleistame albume „Look at the Rainbow“. Žinoma, panašumo tarp tų rifų tikrai yra, bet „tamsiai violetinius“ apkaltinti plagiatu ko gero būtų sunkoka.
Apie vidurnaktį ji buvo baigta ir buvo galima pradėti įrašinėti. Tačiau muzikantai dar nežinojo, kad į duris jau beldžiasi policija - aplinkinių namų gyventojai pradėjo skųstis dėl triukšmo. Nenuostabu, nes „Deep Purple“ 1972 metais Gineso rekordų knygoje įrašyta kaip garsiausiai pasaulyje grojanti grupė. Kaip ten bebūtų, kūrinio muzikinį takelį (be vokalo) pavyko įrašyti. Tačiau iš pastato muzikantai be ceremonijų buvo išgrūsti.
2016 metais, duodamas interviu žurnalui „Guitar player“ Ritchie Blackmore pasakė, kad jei policija būtų atvykusi kiek anksčiau, jie niekada nebūtų įrašę „Smoke on the water".
Ir vėl teko ieškoti naujos vietos. Tyliame ir idiliškai ramiame miestelyje pasiūlymų buvo nedaug. Ir vėl pagalbos ranką ištiesė Claude Nobs, jis pasiūlė visai šalia jo namų, t.y. Montreux priemiestyje Territet esantį žiemai uždarytą viešbutį Hotel des Alpes - Grand Hotel a Territe". (We ended up the Grand Hotel).
Tai nebuvo idealus variantas, bet nieko geresnio nebuvo. Šaltą ir drėgną viešbutį (It was empty cold and bare) parengti įrašams reikėjo dviejų dienų. Buvo pasamdytas stalius, kuris padarė T formos koridorių nuo fojė atskyrusią medinę pertvarą, kurią apdėjo iš kambarių suneštais čiužiniais taip stengiantis išvengti aido, o taip pat bent dalinai apšildyti patalpą. Dar buvo išnuomotas pramoninis šaldytuvas, kurį įjungdavo tik pertraukėlių metu. Norint suteikti niūrioms patalpoms bent kiek jaukumo, apšvietimui buvo naudojami raudonos spalvos žibintai. (With a few red lights, a few old beds).
Tokioje improvizuotoje „studijoje“ gruodžio 9 d. grupė pradėjo darbą. Pirmą dieną labai lengvai buvo įrašyta „Highway star“, „sekančią dieną dirbta prie„Lazy“. Šiuos du kūrinius grupė jau grojo koncertuose, todėl nekilo didesnių problemų. Gruodžio 12 d. buvo skirta „Never before“, ši kompozicija buvo pasirinkta būsimam singlui, o gruodžio 13 d. buvo įrašyta „Pictures of home“.
Gruodžio 14 buvo padaryta pertrauka, nes grupė nariai gruodžio 15 d. turėjo dalyvauti britų TV programoje „Top Of The Pop‘s“. Įdomu tai, kad tos laidos įrašas mįslingai dingo ir neatsirado iki šiol.
Gruodžio 16 d. jie grįžo į Montreux ir sekančią dieną darbas tęsiamas - įrašius klavišinių įžangą užbaigtas „Lazy“ ir pradėta dirbti prie „May be I“m leo“. Gruodžio 18 - 20 dienomis buvo įrašyta „Space Truckin‘“ ir „When A Blind Man Cries“. Ši kompozicija atsidūrė būsimo singlo B pusėje, tačiau jos labai nemėgo Ritchie‘s ir grupė jos koncertuose negrodavo. Keista, bet ji taip pat nepateko į būsimą albumą ir tik 1997 metais, albumo 25-čio proga iš naujo išleidus „Machine Head“, ten pagaliau rado savo vietą ir „When A Blind Man Cries“.
Tačiau iki pilnakraujo albumo vis dar trūko vienos kompozicijos. Ir tada buvo prisimintas „Pavillon“ įrašytas garso takelis "Title 1" . Kažkas pasiūlė ir bendru sutarimu buvo nutartu - pabandom, tegul tai bus daina, kurioje pasakojama apie albumo įrašymo istoriją. Garsųjį priedainį (Smoke on the water, fire in the sky) vieną rytą sumurmėjo pro miegus Roger Glover ir pasiūlė draugams kaip galimos dainos pavadinimą, tačiau tada jis buvo išjuoktas - skamba labai jau "narkotiškai" ir pasiūlymas buvo laikinai pamirštas. Šioje vietoje reikia pažymėti, kad grupės nariai narkotikų nenaudojo, jie buvo "gerianti" grupė. Bet kaip sakoma geras daiktas nedingsta, tapusi legiandine frazė prisiminta, o už jos "užsikabinęs" Ian Gillan pasiėmė rašiklų, popieriaus lapą ir pradėjo dėlioti žodžius...
Grupės nariai iš pradžių nesitikėjo, kad šis kūrinys vėliau taps superhitu, abejojo net ir dėl to ar verta jį įtraukti į būsimą albumą. Įrašų sesijos pabaigoje jie nuėjo į svečius vakarienei pas Claude Nobs‘ą ir pasiūlė jam išklausyti įrašą. Claude reakcija į grupės abejones buvo maždaug tokio - jūs tikriausiai išprotėjote abejodami, ši kompozicija taps labai plačiai žinoma. Ir jis neklydo.
Visa tai buvo prieš beveik pusšimtį metų. O dabar sunkiosios muzikos gerbėjams siūlome pavaikščioti grupės „Deep Purple“ žinomiausio kūrinio pėdsakais.
Kelionę pradėkime nuo „Fairmont Le Montreux Palace“, tai ko gero pats ištaigingiausias Montreux viešbutis. Jo adresas Av.Claude - Nobs 2.
Simboliška, kad lygiagrečiai ežerui einančios pagrindinės miesto gatvės viena atkarpa pavadinta 2013 m. Anapilin išėjusio garsiojo džiazo festivalio įkūrėjo ir ilgamečio generalinio direktoriaus vardu. „Palace Hotel“ pirmajame aukšte įsikūrusi baras, kuri vadinasi „Funky Claude‘s Bar“. Nuodėmė būtų praeiti pro šalį ir neišgerti tokiame bare bent puodelį kavos su pyragaičiu.
Išėję iš baro pereiname per gatvę ir atsiduriame nedideliame, bet nuostabiame parkelyje Les Jardins du Palace, kuriame yra 2001 - 2012 metais pastatyti šešių Montreux džiazo festivalio žvaigždžių biustai - B.B.King, Ray Charles, Ella Fitzgerald, Quincy Jones, Aretha Franklin, Carlos Santana.
Parkelio vakariniame pakraštyje stovi Le Petit Palais. Tai buvęs Pavillon, kuriame kadaise šiek tiek patriukšmavo „Deep Purple“ ir iš kurio jie taip pat triukšmingai buvo išgrūsti.
Ši maršruto atkarpa labai gerai matoma reklaminėje viešbučio atvirutėje, kurioje sužymėjome tekste minimus objektus. 1 - Funky Claud's bar"; 2 - skulptūrų pievelė; 3 - "Le Petit Palais"; 4 - promenada.
Keliaujame toliau pietryčių kryptimi (paveiksliuke - iš kairės į dešinę) link vietos, kurios būnant Montreux neįmanoma neaplankyti - Freddie Mercury paminklas. Galima pasirinkti du variantus. Pirmas - trys stotelės miesto autobusu, jei apsistosite viešbutyje, bilietus gausite nemokamai. Bet kur kas malonesnis kitas variantas - pėsčiomis Ženevos ežero pakrante einančia promenada.
O ir visai netoli reiks kulniuot, apie 800 metrų. Pakeliui su liūdesiu galima pažiūrėti į vietą, kurioje prieš keletą metų buvo savotiškas monumentas, skirtas „Smoke on the water“ - dainos pavadinimas ir ant penklinės užrašytas pagrindinis rifas.
Na štai ir 1996 metais atidengta Fredie Mercury bronzinė skulptūra. Teigiama, kad tai vienintelis pasaulyje daininką pagerbiantis paminklas.
„Queen“ muzikantai pirmą kartą atvyko į Montreux 1978 metais, o nuo 1987 metų Fredie čia pradėjo pastoviai gyventi. Iš pradžių nuomojo vilas, po to gyveno ištaiginguose viešbučiuose, kol galų gale įsigijo nuosavą rezidenciją - „Duck house“. Jei piniginė leidžia, šioje ant ežero kranto esančioje viloje galima praleisti naktį ar kelias.200 kvadratinių metrų, valgomasis su visa virtuvės įranga ir keturi miegamieji, skirti septyniems asmenims. Už visą šį malonumą parai turėsite pakloti 800 eurų. Turint mintyje, kad tai prabangus Šveicarijos kurortas - tikrai normali kaina. Tinka? Maloniai prašome - Avenue des Planches 27, 1820 Montreux.
„Antino namas“ yra miesto vakariniame pakraštyje, mes gi keliaujame rytų, jei tiksliau - pietryčių, kryptimi.
Vos už pusantro šimto metrų nuo Fredie Mercury paminklo prieiname viešbutį „Hotel Eden Palace Au Lac“. Būten šiame viešbutyje iš pradžių apsistojo grupė „Deep Purple“ ir iš šio viešbučio restorano langus stebėjo į liepsnų liežuvius ir į dūmus virš ežero vandenų. Būtent šio viešbučio kažkuriame iš kambarių Roger Glover snaudžiant sudėliojo frazę, kuri vėliau tapo dainos priedainiu - „Smoke on the water, A fire in the sky. Norite ir jūs pro viešbučio langą pažiūrėti į tuos pačius vandenis? Maloniai prašom - Rue du Theatre 11, 1820 Montreux. Kainos? Kaip ir keturių žvaigždučių viešbutyje - dvivietis kambarys pradedant nuo 150 eurų už parą.
Keliaujam toliau, link legendinio Casino, kuris visai netoli.
Casino pastatą po kilusio gaisro buvo perstatytas, 1975 metais čia vėl pradėti rengti džiazo festivalio koncertai. O mes, prieš užeidami į vidų, iš pradžių apeikime aplink pastatą. Labiausiai nustebins vakarinė siena. Ant jos kiekvienas norintis visiškai legaliai gali raštu išreikšti savo meilę kvynams ir Fredžiui.
Užeiname į vidų. Turintys atliekamą vieną kitą šimtinę, ją gali sėkmingai ir greitai palikti pirmame aukšte esančiame kazino. O muzikos istorijos mėgėjai turėtų keliauti į antrą aukštą, į garso įrašų studiją „Mountain studijos“. Tiksliau - į tą vietą, kur kažkada ta studija buvo. 1979 metais, pasinaudoję gera proga, studiją nusipirko grupė „Queen“ ir būtent čia įrašė paskutinius šešis albumus. Šioje studijoje savo albumus įrašinėjo ir kiti rock gigantai - „Rolling Stones“, „Yes“, „AC/DC“ ir kiti. 1993 metais grupė studiją pardavė, o dabar tose patalpose grupės „Queen“ muziejus. Muzikantų rūbai, instrumentai, garso įrašų technika. Atskiroje patalpoje mikšerinio pulto replika su keletu veikiančių šliaužiklių - galima save išbandyti garso režisieriaus vaidmenyje. Ir kas labiausiai stebina - prabangaus Šveicarijos kurorto kazino pastate esančio „Queen“ muziejaus lankymas... nemokamas. Tik prie išėjimo stovi aukų dėžutė, į kurią galima įmesti smulkesnio ar kiek stambesnio nominalo kupiūrą.
Ir paskutinis muzikos istorijos objektas, iki kurio reiktų nuo Casino eiti pusantro kilometro (arba tris sustojimus miesto autobusu). Sentier de Rosemont 84, 1820 Montreux. Tai adresas pastato, kuriame kadaise buvo dainoje minimas „Grand Hotel“ ir kuriame buvo įrašytas albumas „Machine Head“.
Viešbutis "Hotel des Alpes - Grand Hotel a Territet" žymus tuo, kad jame mėgo lankytis Austrijos imperatorius Pranas Juozapas I su savo žmona Elžbieta. Tikriausiai dėl šios priežastyje šiame viešbutyje buvo įvestas pirmasis Šveicarijoje telefonas. 1975 m. viešbutis buvo uždarytas, valgomasis buvo pertvarkytas į teatrą, o kambariuose įsikūrė Šveicarijos audio-vizualinis muziejus. Šiuo metu pastatas vadinasi "Residence des Alpes", 2016 metų renovacijos metu patalpos refomuotos į privačius apartamentus.
Kūrinys „Smoke on the water“ baigiasi žodžiais - „I know we‘ll never forget“. Grupės nariai niekada nepamiršo nei Montreux, kuriame daugybę kartų koncertavo, nei buvusio „Grand Hotel“. O 2018 metų liepos 4 tie seni įvykiai dalyvaujant grupės nariams Ian Gillan, Roger Glover ir Ian Paice, buvo pagerbti ant pastato pritvirtinant atminimo lentelę įamžinant vietą, kurioje buvo įrašytas vienas iš žinomiausių hard rock albumų „Machine head“.
Tuo ir baigsime kelionę? Jei dar lieka laiko ir noro, tikrai verta aplankyti visai netoli - vėl pusantro kilometro pėsčiomis arba trys stotelės autobusu - esančią viduramžių Šiljono pilį (adresas Avenue de Chillon 21, 1820 Veytaux), kuri labiausiai žinoma iš Džordžo Bairono poemos „Šiljono kalinys“.
Keturi kilometrai pėsčiomis - nedaug? Na taip, nuo gerų pusryčių iki gerų pavakarių su pietų pertrauka kaip nors pavyks įveikti...
Būnant Montreux, vieną dieną reiktų paskirti kelionei taip vadinamu “Šokolado traukiniu”. Kelionėje aplankoma garsi Gruyeres sūrių gamykla, to paties pavadinimo viduramžių kaimelis ir visame pasaulyje garsaus šveicariško šokolado gamykla Maison Cailler Nestle in Broc. Kas be ko apsilankymo gamyklose metu galima ne tik pamatyti gamybos procesą, bet ir įsigyti produkcijos iš pirmų rankų. Praktiškas patarimas - bilietus į traukinį reiktų įsigyti iš anksto internetu.
Tad ar verta bent porai dienų apsistoti Montreux? Žinoma kad verta!
© Arvydas Žardinskas, 2020.