Lietuvos gėlytės
Lietuvos gėlytės
Į šį mažą Suvalkijos kaimą atvyko teta Genutė iš toli.
Jos dukterėčia Rita apsidžiaugė pamačiusi tetą ir nusprendė jai padovanoti, be to, tai buvo jos gimtadienis.
Rita nubėgo prie upės kranto, kur visada sutikdavo savo draugą Juozapą.
- Ar žinai,- pasakė berniukui ,- mano teta atvyko iš toil. Norėčiau jai padovanoti dovanų. Ji jau turi įvairių suvenyrų iš visos Lietuvos. Iš Vilniaus - atvirukai. Iš Kauno - lėkštelės. Net iš Šiaulių ženkliukas. Ką mes turime savo kaime? Mes net neturime suvenyrų parduotuvės.
- Pažiūrėk! - sušuko berniukas - Koks gražus saulėlydis!
- Saulėlydis tikrai spalvingas. Bet į lagaminą supakuoti negalima.
- Ikvėpk! Koks gaivus kvepiantis rudens oras!
- Neabejotinai ! Bet oro paimti labai toli nuo čia neįmanoma. Galima įdėti į stiklainį. Bet vos atidarius stiklainį oras išskris ir nebegrįš!
- Na, o pavasarį visa Suvalkija pilna nuostabių gėlių.
- Tiksliai! Bet dabar jau lapkritis. Kur galime gauti pavasarinių gėlių?
- Žinau, turiu šiek tiek odos iš dėdės batsiuvio. Ar galime gaminti gėles iš odos?
- Kokios spalvos oda?
- Ar smėlio arba rudos spalvos. Atrodo, kad tai rudeninio ąžuolo lapo spalvos.
Namuose vaikai ant stalo deda odą, žirkles, kartoną ir klijus. Mergina iškirpo žiedlapius, lapus ir stiebus.Ant kartono ji parašė:
"Tetai Genutei iš dukterėčios Ritos. Lietuvos gėlytės"
Ši puokštė buvo pats gražiausias suvenyras. Šios lietuviškos gėlės tetos namuose išbuvo daug metų.
Ir vieną dieną jas rado, palietė ir net užuodė tetos Genutės anūkas kuris ir papasakojo jums šią istoriją.