Kalbos suknelės /pasaka/
Gyveno senoji senoji prokalba ir turėjo ji daug daug daug anūkų.
Jos suknelė buvo paprasta, bet graži.
Vieną dieną, kai ji buvo užmiršta (kalbos nemiršta, jos užmirštamos), kiekviena anūkė gavo nuostabų paveldą.
Tai buvo daug daug daug suknelių.
Visos suknelės atrodė taip pat, kaip ir močiutės.
Kiekviena anūkė gavo savo suknelę.
Po to visos seserys naujomis suknelėmis iškeliavo į savo žemes.
Praėjo daug šimtmečių.
Kitos sukneles ar bent rankoves patrumpino.
Tokiu būdu jos visi atrodė skirtingai.
Po tūkstančių metų jos rado močiutės skrynią. Jos atidarė ją ir pamatė seniausią suknelę.
Visos seserys žiūrėjo į lietuvių kalbą.
Jos suknelė buvo su gintarais ir rūtų gėlėmis, šiaudais ir įvairiaspalviais kaspinais.
Bet be to, ji buvo labai panaši į močiutės suknelę.
Buvo aišku: lietuvių kalba keitėsi mažiausiai.
Ir šiandien lietuvių kalba išlaiko jos suknelę gražią ir švarią.
Autorius: Aleksandras Nevzorovas-Aušiūra-Giedraitis