Kaip būti
Kartais užsikerti kaip plokštelė ir vis parklumpi ant tų pačių minčių vėl ir vėl. Ką veikti? Su kuo veikti? Ir apskritai kaip gyventi? Ar jau atėjo metas pokyčiams? O gal negalima ir nereikia versti savęs daryti kažką. Kaip neišprotėti? O kas sakė, kad negalima išprotėti?
Šiom dienom vis galvoju apie santykius. Kaip kiekvieną kartą mane sukrečia realybė. Kai ateina noras pažinti, noras būti, įsimylėjimas, meilė, skrydžiai ir noras vėl būti nuolat. Kai ateina noras kurti buitį: lėtas įsivaizdavimas kaip ryte bučiuoji šiltą mylimo žmogaus kūną, kai susivėlęs jis tau pats gražiausias pasaulyje, kai neišplauta lėkštė atrodo tokia nepastebima ir nereikšminga, o numestas rūbas vidury kambario terodo aistrą gyvenančią kartu. Tada dar visai nepasiilgsti pasimatymų ir tų tuštumų, kai nebuvai kartu, kai vėl laukdavai pasisveikinimo. Ir pradedi lėtai pamiršti pasisveikinti, paklausti, parodyti. Tuomet pavargsti ir pamiršti, kad turi atramą. Atsiranda nuoskaudos, nusivylimai ir liūdesys. Neberandi prasmės parodyti, kad vis dar myli, bet bijai skristi, nes gal nebemoki.
Labiausiai bijau nustoti duoti ir gauti, nustoti ieškoti ir stengtis, bijau tingėti ir nekovoti. Bijau apgaulingos ramybės ir saugumo jausmo, inercijos ir abejingumo.
Kiekvieną kartą kankinu save klausimu "kaip?" ir "kodėl?". Kodėl žmonės taip norėję ir pasiekę staiga viską pamiršta. Kodėl netęsti tos kelionės? Kodėl jausmai tampa "savaime"?
Suprantu, kad aš niekuo nesiskiriu nuo kitų žmonių ir pati turiu išstumti save į tą "kovą" (?).
Tuomet prisimenu pokalbį su viena drauge. Dalinausi su ja baime, kad tik netapčiau bobute, kuri su drugeliais plaukuose šokčioja gatvėse ir nesuvokia savęs aplinkoje.
Ji man ramiai atsakė: kad jei aš tą dabar suvokiu ir to nenoriu, tai to ir nebus.
Aš kažkaip ėmiau ir patikėjau ja, man pasidarė daug ramiau.
Gal taip pat ir su viskuo kitu taip bus?
Šiom dienom vis galvoju apie santykius. Kaip kiekvieną kartą mane sukrečia realybė. Kai ateina noras pažinti, noras būti, įsimylėjimas, meilė, skrydžiai ir noras vėl būti nuolat. Kai ateina noras kurti buitį: lėtas įsivaizdavimas kaip ryte bučiuoji šiltą mylimo žmogaus kūną, kai susivėlęs jis tau pats gražiausias pasaulyje, kai neišplauta lėkštė atrodo tokia nepastebima ir nereikšminga, o numestas rūbas vidury kambario terodo aistrą gyvenančią kartu. Tada dar visai nepasiilgsti pasimatymų ir tų tuštumų, kai nebuvai kartu, kai vėl laukdavai pasisveikinimo. Ir pradedi lėtai pamiršti pasisveikinti, paklausti, parodyti. Tuomet pavargsti ir pamiršti, kad turi atramą. Atsiranda nuoskaudos, nusivylimai ir liūdesys. Neberandi prasmės parodyti, kad vis dar myli, bet bijai skristi, nes gal nebemoki.
Labiausiai bijau nustoti duoti ir gauti, nustoti ieškoti ir stengtis, bijau tingėti ir nekovoti. Bijau apgaulingos ramybės ir saugumo jausmo, inercijos ir abejingumo.
Kiekvieną kartą kankinu save klausimu "kaip?" ir "kodėl?". Kodėl žmonės taip norėję ir pasiekę staiga viską pamiršta. Kodėl netęsti tos kelionės? Kodėl jausmai tampa "savaime"?
Suprantu, kad aš niekuo nesiskiriu nuo kitų žmonių ir pati turiu išstumti save į tą "kovą" (?).
Tuomet prisimenu pokalbį su viena drauge. Dalinausi su ja baime, kad tik netapčiau bobute, kuri su drugeliais plaukuose šokčioja gatvėse ir nesuvokia savęs aplinkoje.
Ji man ramiai atsakė: kad jei aš tą dabar suvokiu ir to nenoriu, tai to ir nebus.
Aš kažkaip ėmiau ir patikėjau ja, man pasidarė daug ramiau.
Gal taip pat ir su viskuo kitu taip bus?