Karantino pabaiga, pabėgimas į Paluknį
Šiemetinis ištrūkimas į Paluknį pavyko geriau nei pernai, kai smagus pokarantininis pasivaikščiojimas baigėsi piktos neseno amžiaus bobos protestu, kad aš grįžčiau į Vilnių tarpmiestiniu mikroautobusu, sėdėdama greta. Šįkart piktų bobelkų nepasitaikė, tik autobusas vėlavo 12 min. ir jau ėmiau beveik nervintis belaukdama. Galbūt dabar aiškiau reglamentuota, kaip kas gali sėdėti, nes autikas buvo normalaus dydžio, žmonės prasiskirstę, o aš pasidžiaugiau, kad įsigijau bilietą iš bilietomato autobusų stotyje iš anksto. Tai tiek apie kelionę ratais, o dabar lieka tik kelionė po mišką pėstute. Oras buvo puikus. Man Paluknys asocijuojasi su nuostabiu oru, nes visados pasiseka:)
Paluknio miškas įvairus, ten, kur vaikštau, yra vienas kitas kirtimas, bet daugiausia nebrandus pušynas su priemaiša, o tolėliau - jau retesnis, brandesnis, su storesnėm pušim ir visokiais gyvūnų paliktais ženklais. Maniau, šernų, bet va knygutėj pažiūrėjau, kad greičiausiai briedžių. Šiemet kai kuriose vietose kas 20 metrų rasdavau po gyvūnėlių „spiryklą“, ir tikrai ne kiškučių. Aiškėja, kodėl čia tiek briedmusių rudeniop - yra ką ėsti...
Skėtinė marenikė:
Vienašalė užgina:
Tai erikiniai augalai, kaip gailiai, kaip bruknės ir rododendrai. Tik mažiukai.
O kiek paskui varinukus šliaužiojau... Tiksliau, tupinėjau. Tu pritupi, jie nuskrenda. Lauki, lauki, jie sukiojasi aplink šalpusnius, 2 minutės, fotikas išsijungia.
Žalsvasis varinukas (Callophrys rubi) - melsvių (Lycaenidae) šeimos drugys.
Su kamanėm paprasčiau. Bet užtat su jų identifikavimu - prasti popieriai. Niekaip nepasiseka būdinti, nors turiu ir knygelę apie kamanes.
Pataisas apsimeta smaugliu.
Viržių kilimėlis.
Bobausis.
Bobausynas.
Netoli buvo nemažai spirų, bet bobausiai visi cieli, nenugraužti. Matyt, stirnos ir briedžiai supranta, kad šitas daiktas nevirtas - kaka:D Nors legendos sako, kad briedžiai musmires ėda, bet, matyt, ne visi ir ne visada nuodingi grybai tinka užkandai. O gal tai tikrai tik legenda.
Ech, jei bobausiai būtų paprastai gaminami ir nepavojingi grybai, tai būčiau prigrybavus! Ten jų buvo tuntais.
Našlaitė, durpyninė arba pelkinė, per mažai lapų-stiebelių-pentinų nufotografavau, kad atskirčiau. Jos visos labai panašios. Tad tebūnie tik gražus žiedas.
Lenda lipikai. Greit čia bus sunku praeiti. O dar dilgėlės sužels.
Fokusas ne ten :D
Aplink Žvirgždės upelį ilgai maklinėjau, - ne todėl, kad toli, o todėl, kad lėtai. Pakrančių zonos - visados įdomios. Žydi purienos.
Vaivorykštinis musėgaudis - prigautas!
Privaikščiojau kokius 8 km su kapeikom, paskui dar pro Vilnių prasiėjau, tai kaip miegojau, - dar poros dienų būtų reikėję namų režimo, kad visą miegą išmiegočiau. Bet užtat ramiai jau galiu uždėti tagą „kelionės“, nes čia ne 45 minučių prasibėgimas ant tempo po gretimus rajonus ar mašinos durelės - miškas - mašinos durelės. Tačiau ir tie buvo neblogiausias variantas, jau esu spėjusi net nudegti veidą, plaštakas, kolegos pastebėjo ir nustebo, o ką jie manė, kad aš per karantiną tik namie prie kompo deginausi?:D Dabar net penktą vakaro išlindus į lauką, dar saulės gausi, jei jos yra tądien išvis.
Nuo rudens gal kokias 5 dienas niekur iš namų nelindau, per šalčiausias dienas ir kai koją skaudėjo. 5 km ne visados pavykdavo nupėdinti, bet vis tiek geriau nei nieko. Dabar prasideda keistos dienos, kai darbe kartais nueisiu tik po kelis šimtus metrų per dieną, nes daug reikalų, skambučių. Važiuodamas į priekį nenori niekur gaišti, o važiuodamas atgal - jau nebenori kelių stotelių eiti pėsčiom, nes nori... namo ir pamiegot „povakarienės“ (čia kaip pietų pogulis, tik ne po pietų). Darbas gadina sveikatą, seniai sakiau! :D