Asiliukas daržininkas kapstosi žemėje
Jau buvau pamiršus, kas yra sausgyslių skausmas. Kodėl turėtų skaudėti tokį dalyką, ane? Na, gal todėl, kad šakėm ten kažką nutarei sode parausti ir dar keliais pašliaužioti aplink lysves:))) Pirmadienį bandau daryti mankštą - oiii, pilna amplitudė - tikrai ne šiandien. Ir ne rytoj. Ir ne poryt, jaučiu:)
Pavasariniai erančiai, mano praėjusių metų eksperimentas (t.y., pamatyti parduotuvėj ir neplanuotai nusipirkti). Jiems, aišku, labiau patiktų atviresnė žemė, bet prie namo samanos nėra stipriai suaugusios, tai prasikalė. Turi malonų, su intensyvia natele, kvapą, tik reikia prie pat jo ir prisilenkti. Gal kitąmet kiekvienas prisiaugins po kupstą draugų...
Va ir šis draugas jau pasirodė:) Salticus scenicus, sieninis šokliavoris.
Kol kas gėlynas atrodo... Labai žemiškai. Tik šiemet šovė mintis, kad gal jį reikia periodiškai nurūgštinti, nes nuo tujų prikrenta šakelių (norėčiau, kad jos nebūtų tokios didelės ir tamsinančios, bet tai kiek darbo, kopėčias statyk, pjauk, karpyk). Scylių mažai pas mus, bet tikiuosi, žydrės išlįs (maži mėlyni „kukurūziukai“), tas labiau mėgstu, jos kvepia, jau hiacintai, tulpės, narcizai pabudo, tik neprasimerkė.
Ai ne, keletas prasimerkė, tai patys kalti:) Mieste viskas daug anksčiau, o čia kaip tundroj kokioj... Šiemet mačiau nemažai pavasarinėms gėlėms skirtų plotų mieste. Na ką galiu pasakyti - gražu, nors jei jos vidury žiedinės sankryžos, nei prieisi, nei pauostysi, gali būti nors ir plastikiniai tie krokai:))) Bet nepalyginsi su medžių ir krūmų žydėjimu, kuris dar laukia, jei tik „Šimašius su Pakalniu“ visko neiškirs:} Tada visi „šabakštynai“ tampa žiedų debesimis ir kažkaip visai civilizuotai atrodo. Kapoti žydinčias alyvas ir obelis tai tik visai atgrubširdžiai gali.
Puškinijos šiek tiek susmulkėjo, lyginant su pernai. Gaila, neskiriu aš svogūnėlių... Na, tulpių dar skiriu, o visi tie smulkiasvogūniniai augalai - vienodai šviečia. Tai kartais gali prisodinti ir per giliai ar per sekliai, jei ravėdamas netyčia iškasi. Et, bile išlindo:) Irgi kvepia.
Pūkuotukės šilagėlės lenda:) Pirktinės, ne vietinės (tikiuosi). Na, tikrai ne vėjalandės, kiek pamenu, paprastosios. Pernai, kol pasodinau, daugokai laiko praėjo, - buvo šilta žiema, bet pavasaris ilgai neįsibėgėjo, tai žiedais nelabai spėjo pradžiuginti, bet nužydėjusių skristukų pūkais ilgai puošė gėlyną. Šiemet jau tikiuosi visaverčio žydėjimo=) Norėjau nurinkti ir sėklytes, bet, man rodos, rudens karantinas užklupo.
Nepamirštam pasigrožėti sinavadų lapų goželėmis! Elegantiškas augalas.
Ką pasėjau prieš savaitę, po truputį lenda - atrodė, kad lyginant tos pačios dienos atvykimo ir išvykimo metą, jau vaizdas kitoks buvo! Bet tik smulkieji, nevalgomi dalykai dar, gražgarstės ten visokios ar ridikėliai, kai paaugs - paaiškės.
O šį sekmadienį užsėjau tolimąją kampinę lysvę rūgštynėmis ir žirniais. Ir priešingame kampe - bulvėmis ir žirniais. Et, kaip nors sutilps, bulvės mėgsta azotą. Tik akučių nelabai matėsi, tad nežinau, kiek praeis laiko, kol išlįs kokie daigai. Tiesa, atrodė, kad jei būčiau viena, būčiau dvigubai daugiau padarius, nes tas aiškinimas po 5 kartus, ką reikia kaip daryti... Ir komanda tokia išsiblaškiusi, o mažiausias komandoras taip nori tampyti kirvius, šakes, kibirus... Tik paskui taip nenori atgal sukrauti! Neprisimenu, kaip mes darydavom vaikystėj, ar už mus surankiodavo daiktus taip dažnai, kaip paskui šitą mazgį. Galbūt tai mane labiausiai užknisantis dalykas vaikuose. Man dzin, kad jie po balas vaikšto (ne man plauti reikia, aišku:)), kad nudrimba kur nors, kad prisigalvoja, - aš ir pati paskraidau į mėnulį kartu, vyresniems galiu papasakoti šiurpių istorijų (ir dar išduodu, KODĖL suaugę jas išsigalvoja:), galiu palydėti į mišką ir parodyti augalus ar dar ką įdomaus)... Bet jei viską išmėto ir nesurenka, taip biesina! Kodėl kažkas kitas turi rūpintis?
Pirmą sodą turėjom, kai man buvo 5-7 metai. Mėgdavau ten dirbti, pamenu, kaip bulves kasiau, kaip serbentus rinkau, ravėjau, skainiojau kiaulpienes, lipau į medžius skinti vyšnių ir t.t. Man patiko sode! Patiko kažką veikti, ne gulėti pilvą išvertus. Dabar galvoju, ėgi mes, vaikai, vieni patys vaikščiodavom už sodo ribų, nusileidę nuo medžiais apaugusio šlaito, po kažkokią pievą, kur tolėliau tekėjo upeliukas... Niekas nešaukė nuolat iš paskos: ką darai, nedaryk, neik, neimk, palik, būk taip, kad aš tave matyčiau! Na, negali sakyti, kad pamiršdavo pusdieniui, aišku, ne, bet nueiti kažkur vieniems tikrai leisdavo. Tai va galvoju, kodėl.
Aišku, suaugę buvo labiau atsipūtę, o aš tai pavadinčiau protingumu, nors dabar atrodo, kad dabartinė tėvų karta jau nerealiai pasikausčiusi (iš tiesų - baikšti). Bet gal ir mes buvom atsakingesni, ir nebuvo taip jau baisu, kad sukvailiosim. Gal daiktus susirinkdavom ir nurodymų klausydavom? Jei kažkas pasako - nelįsk į upelį, tai žino, kad tikrai nelįsi? (Tiesa, ten buvo apipelkėję krantai, norėdamas arti neprieisi, nebent durnas esi, o mes turbūt tokie durni nebuvom. Be to, buvom dviese: iš vienos pusės, daugiau šansų kažkam kažką pakurstyti, o iš kitos - saugiau, nes dviese vienu metu gal neįkliūsi į bėdą.) Norėčiau truputį grįžti į tuos laikus:) Į buvusio sodo vietą - nelabai, nes jaučiu, nei tos pievos, nei to šlaito jau tokių nebėra, nekalbant apie patį sodą. Geriau tegu lieka prisiminimuose.