...o paskui išgerkim arbatos!
Sako, kad pavasarį dilgėlės švelnios, valgomos. Ką aš žinau, dilgina jos vis tiek bjauriai, net mažytės. Jau ko nemėgstu gamtoje, tai dilgėlių. Šiandien ir vakar nuo džinsų nuspriegiau po erkę ir nelabai pykau, bet va dilgėlės...
Čia jos kompanijoje su tramažolėmis.
Veržuva keista upelė, kiekvienam posūkyje jos tėkmė kitokia. Tai rami, šilkinė, tai vilnija smulkiom bangom, tai verčiasi per griuvenas. O šią žiemą ant vieno jos vingio užlipom - ledas - ir iš pradžių net nesupratom, kad po apačia vanduo bėga, tokia toj vietoj buvo sekli ir rami.
Būtų neblogai, jei miškai dar gautų stipraus vėjo: kad visi pasvirėliai galų gale nugriūtų...
Priešingas upelės šlaitas. Kol kas nėjau ten, dar yra ką išbandyti.
Žirginėlių pudra...
Tik miško pakraštyje, link raisto, žydėjo tiek žibučių, kad galima buvo ne vieną kupstelį vienu kadru pagauti. Bet vis tiek mažai, - tikrai dar liko kelios savaitės žibučių žibėjimo.
Niekad vanduo nebus toks įdomus nuotraukoje kaip realybėj... Negali nuotraukoje pirma sufokusuoti žvilgsnio į medžius, paskui į dugną, o paskui į patį vandens paviršių.
Grįžti iš lauko - arbatytė, dėl visa ko, nors labai pamėgau ir ledinį vandenį - gal todėl neperšalu?.. O gal atsitiktinumas. Ir miaugot! Kaip vaikystėj. Kaip į vandenį. Užsikloji ir nebėr.
O prieš naktį bim-bam, kur tas miegas...
Click to view