skeletai, skiedros ir katinas su kelnėm
Gal daugumai pažanguolių būtų ir juokinga, bet, atrodo, pirmą kartą išbandžiau Omniva paštomatą:)) Iki šiol nereikėjo ir tiek. Mažai vartoju...
Atsisiunčiau knygų, labai kažkaip jau norėjosi naujų, nors ir rinkausi akcijines (tos dažnai ir įdomesnės, nes ne meinstrymas). Dvi iš tų knygų buvo vaikiškos.
Viena estų, autorė Piret Raud, „Princesė Lulu ir ponas Skeletonas“. Posakis, kad visi turi didesnį ar mažesnį skeletą spintoje jau tiek gerai pažįstamas, jog ne iš karto susigaudai, kad va šitas ponas kaulėtasis ir yra tas menamas skeletas iš spintos. Spinta ne bet kieno - karaliaus. Kokias gi paslaptis gali saugoti visų mylimas, pats protingiausias, darbščiausias, gražiausias, stipriausias ir kitokiausias karalius?? Skeletas pasakoti nenori, bet spintoje jam tupėti žiauriai nusibodę, tad sutinka su princesės Lulu pasiūlymu pagyventi kaip žmOgus... Na, ir neišvengiamai prasideda visokie nuotykiai, kur pasaka sumišusi su kompiuteriais, kur yra ir universitetas, ir politiniai kaliniai, ir medžioklė, ir žurnalistai, ir vaikai, visur matantys ateivius, ir karalienė, kuri greičiausiai puikiai žino, ką nuo tautos slepia karalius...
Visai nieko knyga, sakyčiau, 4 iš penkių. Ne iš tų, kur sukelia gilesnius apmąstymus ir imi jaudintis dėl herojų, ne. Bet kartu su jais pasiblaškyti puikiai galima. Kainavo 1,99 euro.
Prastesnį įspūdį paliko knygelė „Nepaprasta kanapėtojo mustango kelionė“ (Naira Gelašvili). Ji neaišku kam skirta - mažam vaikui per daug vandens, kaip sakoma „peizažų“, vyresniam per mažai veiksmo ir įdomių veikėjų, suaugusiam per primityvi bei moralizuojanti. Ir dar pusė knygos puslapių tamsūs. Tamsūs su juodom raidėm. Sėkmės gadinant akis... Novelytės pavyzdys: kas nors kaip nors nelabai gerai elgiasi, visi nesupranta, kas čia dabar, o paskui supranta, būna, kad ir pats blogai besielgiantysis supranta, o tada moralas, gėris laimi. Jei norisi paskaityti iš tiesų įdomių istorijų apie vabaliukus ir kitokius gamtos gyventojus, geriau pasiimti V. Žilinskaitės „Tik niekam nesakyk“. Daug geriau, daug daug geriau. Beje, įdomiai versta - viena vertėja išvertė pažodžiui, o paskui Ramutė Skučaitė perrašė literatūriškai. Ech, nemaniau, kad literatūros klasikė nežino, kuo skiedra nuo drožlės skiriasi... Oi, kad nešiojo vėjas tą skiedrą, nukritusią OBLIUOJANT MEDĮ, per n puslapių (jau net užkniso). Ir šiaip korektūros klaidelių buvo:( Ai, ir tie mustangai taškuoti - ne pilnaverčiai personažai, o lyg kažkokie apsakymo skirtukai, pilypai iš kanapių:) Kainavo 3,99. O neatpiginta kainuoja 9-11 >_<.
Dar viena vaikiška knyga - „Kaip Findusas gaidį Karuzą išvijo“. Šitą švedų autorių nusižiūrėjau dėl paveikslėlių. Jei jo knygos būtų išleistos, kai aš buvau maža, būtų tikrai tapusios mėgstamomis dėl tų iliustracijų:) Piešia pats autorius, Sven Nordqvist.
Pasakojimai irgi nieko, tokie su ironijos grūdeliu. Tiesa, šitoje knygoje pats siužetas nelabai patiko: šeimininkas Petsonas parsinešė gaidį, kuris labai garsiai kakariekavo. Ir dažnai. Ir ilgai. Ir susikalbėti su juo buvo beveik neįmanoma. Katinas Findusas iš proto kraustėsi (beje, katinų klausa 17 kartų stipresnė nei mūsų). Žodžiu, gaidys turėtų džiaugtis, kad jo apskritai neišvirė:}
Man kainavo niekiek, nes pasiskolinau.