Miškas. Žalia
Pataupiau keletą nuotraukų iš to paties pasivaikščiojimo...
Štai taip iš tolėliau atrodo nudžiūvusi, nusakinta pušis kirtime. Man rodos, kitas stuobrys negu prieš tai buvusiam įraše.
Jaunuolynuose, ypač giedru sausu oru, jaučiuosi tarsi šiek tiek magiškame pasaulyje. Kitokiame. Kadangi nepermatai jo į tolį, šakos sužėlusios žemai, esi tarsi labirinte. Šakos ošia tik jei smarkus vėjas siaučia pažeme, tad girdisi paukštukai, įkaitusių spyglių traškėjimas ar net vabzdžių ropinėjimas. Įvairiausios samanos, sausų vietų žolynai, kiekviena aikštelė - kaip savo maža pasaka.
Šis grybas, rudasis ausūnis, pasirodo, dar ir valgomas, tik nelabai vertingas, nes plonas ir skonis neryškus. Na, jei jau badas žiūrės į akis, reikės pabandyti.
Nekokybiškai išėjo, tik norėjau parodyti samanų skirtumus. Kai kurios, su lapukais, išvis panašios į dumblius, tik ne vandeninius. Beje, man iki šiol netelpa galvoj, kaip čia dumbliai yra ne augalai... „Mano laikais“ jie buvo augalai:) Paskui mokslininkai nutarė, kad jei gali būti vienaląstis, tai ne augalas. Kada nors nuspręs, kad jei neskraido, tai ne paukštis, štai ir visa atskyrimo politika;)
Gerai, gal per humanitariškas požiūris. Bet koks jau yra, toks:)