Queen - Queen II
Offca mane ne kartą baksnojo, kad parašyčiau kažką į [nostalgijos] skyrelį. O gal jo nebebūna? Vis prisimindavau, apie ką norėdavau pasidalinti įspūdžiais, bet taip pat vis pagalvodavau - ogi jau viskas parašyta. Ir štai, net nežinia kodėl, šįvakar staiga atsiminiau vieną albumą, apie kurį rašoma mažai. Nes jis - senas. Nes jis - mažai žinomas, nors ir įrašytas supergrupės.
Kalbu apie Queen darbą „Queen II“, arba antrąjį jų studijinį albumą, kuris, nors ir mažai žinomas, bet žymus dėl kelių dalykų. Pirma, jo viršelyje esanti „Queen“ nuotrauka tapo vienu iš grupės simbolių ir pirmojo videoklipo pasaulyje, nufilmuoto singlui „Bohemian Rhapsody“, esminiu akcentu. Antra, būtent jame „queeniškai“ suskambo savadarbė Brian May‘aus gitara „Red special“ - jis surado savo garsą, kurio nebepaleido, ir tai, ką kartais vadina „Queenų“ simfonijomis, kuomet muzikinė partija suformuojama įrašant ir suvedant keletą gitaros partijų (beje, ja ir atidaromas albumas - trumputė „Procession“). Trečia, turbūt daugiau niekada „Queen“ nebuvo tokie „patys sau“, tokie ieškantys.
Teoriškai, šiame albume nėra nei vieno hito, nors jį reklamavo kaip tik pirmasis „Queenų“ chart-hitas „Seven Seas of Rhye“, ateinantis dar iš debiutinio albumo laikų. Anot Freddie Mercury‘io, šia energinga su labai įsimenančiu fortepijono arpeggio daina jie pirmiausia siekė atkreipti dėmesį, beje, tą patį tikslą turėjo ir neįprastas albumo viršelis. Ilgainiui „Queen“ai išgarsėjo kaip didžiulės eklektikos meistrai (ir kokio tik stiliaus dainų jie nekūrė!), bet būtent „Queen II“ yra tokios eklektikos grynuolis, kurioje galima išgirsti visus tolimesnius jų kelius: širdį draskančias balades (viena iš gražiausių B. May‘aus kompozicijų „White Queen“ ir F. Mercury šedevriuką „Nevermore“); tris kartus besikeičiančio metro megakompoziciją „The March of the Black Queen“, garso eksperimentus „Oggre Battle“ ir „Fairy Feller‘s Master Stroke“ (parašyta pagal paveikslą!), kažkuo „bitlišką“ „Funny How Love Is“.
Be to, sakoma, kad „Queenai“ pirmieji ėmė išgalvoti albumų (tuo metu, žinoma, vinilinių) pusių pavadinimus. Užuot įprastinėms „Side A“ ir „Side B“ atsirado „Baltoji“ ir „Juodoji“ pusės. „Baltoji pusė“ - stiprus, bet jau „Queenų“ melodingumo tobulinamas glam-rockas - parašyta B. May‘aus. Galingos baladės gražiais tekstais, kietų rifų ir švelnių akordų derinys. „Juodoji pusė“ - F. Mercury meilės mitologijai ir garso eksperimentams siautėjimas, kompozicijos, be jokių tylos tarpų persiliejančios viena į kitą. Ograi, Fėjos, karalienių maršai - keista, neįprasta, bet ir tuo pačiu - įdomu pajusti, kaip „pagauna“ tai vienas, tai kitas momentas. Vokalinės partijos tokios, kad nei Mercury, nei Rogeris Tayloras jų gyvai pakartoti nesiryždavo (beje, vėlgi įdomybė - pačius aukščiausius registrus dainuodavo būtent Tayloras). Ir bendrai, tik kelios albumo dainos (pvz., „Father to Son“) patekdavo į koncertų programas.
Kritika albumą sutiko šaltai - jis pasirodė per daug perkrautas, per daug netvarkingas, per daug ambicingas, per daug sudėtingas. Panašu, kad klausytojai ir kritikai tiesiog nesuprato, kokį suspausto turinio singuliarinį tašką jie gavo. Tik po kokių dvidešimties metų albumas ėmė rastis geriausių ar įdomiausių roko albumų sąrašuose. Apie jį kaip mėgstamiausią prabilo net tokios žvaigždės kaip Axl Rose‘as („Guns‘n‘Roses“) bei Billy Corganas („Smashing Pumpkins“). Tuo tarpu fanams jis yra vienas iš kultinių, vienas iš tų, pagal kurį gali pasakyti - ar žmogus tikras „Queenų“ gerbėjas, ar tik girdėjęs „Radio Ga-Ga“.
Mėgaukimės :)
Kalbu apie Queen darbą „Queen II“, arba antrąjį jų studijinį albumą, kuris, nors ir mažai žinomas, bet žymus dėl kelių dalykų. Pirma, jo viršelyje esanti „Queen“ nuotrauka tapo vienu iš grupės simbolių ir pirmojo videoklipo pasaulyje, nufilmuoto singlui „Bohemian Rhapsody“, esminiu akcentu. Antra, būtent jame „queeniškai“ suskambo savadarbė Brian May‘aus gitara „Red special“ - jis surado savo garsą, kurio nebepaleido, ir tai, ką kartais vadina „Queenų“ simfonijomis, kuomet muzikinė partija suformuojama įrašant ir suvedant keletą gitaros partijų (beje, ja ir atidaromas albumas - trumputė „Procession“). Trečia, turbūt daugiau niekada „Queen“ nebuvo tokie „patys sau“, tokie ieškantys.
Teoriškai, šiame albume nėra nei vieno hito, nors jį reklamavo kaip tik pirmasis „Queenų“ chart-hitas „Seven Seas of Rhye“, ateinantis dar iš debiutinio albumo laikų. Anot Freddie Mercury‘io, šia energinga su labai įsimenančiu fortepijono arpeggio daina jie pirmiausia siekė atkreipti dėmesį, beje, tą patį tikslą turėjo ir neįprastas albumo viršelis. Ilgainiui „Queen“ai išgarsėjo kaip didžiulės eklektikos meistrai (ir kokio tik stiliaus dainų jie nekūrė!), bet būtent „Queen II“ yra tokios eklektikos grynuolis, kurioje galima išgirsti visus tolimesnius jų kelius: širdį draskančias balades (viena iš gražiausių B. May‘aus kompozicijų „White Queen“ ir F. Mercury šedevriuką „Nevermore“); tris kartus besikeičiančio metro megakompoziciją „The March of the Black Queen“, garso eksperimentus „Oggre Battle“ ir „Fairy Feller‘s Master Stroke“ (parašyta pagal paveikslą!), kažkuo „bitlišką“ „Funny How Love Is“.
Be to, sakoma, kad „Queenai“ pirmieji ėmė išgalvoti albumų (tuo metu, žinoma, vinilinių) pusių pavadinimus. Užuot įprastinėms „Side A“ ir „Side B“ atsirado „Baltoji“ ir „Juodoji“ pusės. „Baltoji pusė“ - stiprus, bet jau „Queenų“ melodingumo tobulinamas glam-rockas - parašyta B. May‘aus. Galingos baladės gražiais tekstais, kietų rifų ir švelnių akordų derinys. „Juodoji pusė“ - F. Mercury meilės mitologijai ir garso eksperimentams siautėjimas, kompozicijos, be jokių tylos tarpų persiliejančios viena į kitą. Ograi, Fėjos, karalienių maršai - keista, neįprasta, bet ir tuo pačiu - įdomu pajusti, kaip „pagauna“ tai vienas, tai kitas momentas. Vokalinės partijos tokios, kad nei Mercury, nei Rogeris Tayloras jų gyvai pakartoti nesiryždavo (beje, vėlgi įdomybė - pačius aukščiausius registrus dainuodavo būtent Tayloras). Ir bendrai, tik kelios albumo dainos (pvz., „Father to Son“) patekdavo į koncertų programas.
Kritika albumą sutiko šaltai - jis pasirodė per daug perkrautas, per daug netvarkingas, per daug ambicingas, per daug sudėtingas. Panašu, kad klausytojai ir kritikai tiesiog nesuprato, kokį suspausto turinio singuliarinį tašką jie gavo. Tik po kokių dvidešimties metų albumas ėmė rastis geriausių ar įdomiausių roko albumų sąrašuose. Apie jį kaip mėgstamiausią prabilo net tokios žvaigždės kaip Axl Rose‘as („Guns‘n‘Roses“) bei Billy Corganas („Smashing Pumpkins“). Tuo tarpu fanams jis yra vienas iš kultinių, vienas iš tų, pagal kurį gali pasakyti - ar žmogus tikras „Queenų“ gerbėjas, ar tik girdėjęs „Radio Ga-Ga“.
Mėgaukimės :)
Click to view