Artūras Račas, Rusijos pizutės ir demokratinė Lietuva. Pamąstymai LR BK 170 str. tema
Skaitau gerbiamo Artūro Račo įžvalgas apie kalėjiman patupdytas Rusijos pizutes. Su lygiagretėmis tarp autoritarinio putinistano ir demokratinės Lietuvos teisinių sistemų, numatančių baudžiamąsias bausmes su realiais įkalinimais už vienokius ar kitokius kažkam nemalonius žodžius ar svetimose galvose tariamai išskaitytus motyvus.
Po to užmetu akį į LR BK 170 straipsnio formulavimus. Krenta į akis visokie neapibrėžti terminai ir objektyviai negalimos nustatyti sąlygos. Nenoromis galvon lenda prisiminimai apie nemirtingame Orvelo romane „1984“ aprašytas bausmės už nusikalstamą mąstymą (~Thoughtcrime).
Žvelgiant iš žodžio laisvės ir demokratijos pozicijų, nėra nieko nėra keistesnio, nei žodiniai nusikaltimai be aukų ir nukentėjusiųjų. Yra juk administracinė bei civilinė atsakomybė už visokius pasisakymus, įžeidimus bei šmeižtus. Yra didžiulės piniginės baudos, milžiniški moralinės skriaudos žalos atlyginimai bei trumpalaikiai areštai.
Prie ko čia kalėjimai ir ilgamečiai laisvės atėmimai už kažkokius žodžius be jokių rimtų pasekmių?
Mano supratimu, baudžiamoji tvarka turėtų būti taikoma tik už žmogaus veiksmus, ypač - sąmoningus bei už tuos žodžius, kurie turėjo rimtas pasekmes ir dėl kurių nukentėjo konkretūs žmonės.
Kitaip sakant, žodžiai baudžiami tik tuomet, kai jie yra neatsiejama kažkokių veiksmų, sukėlusių baudžiamas pasekmes, dalis, o ne patys savaime.
Neapykantos kurstymas pagal BK turėtų baudžiamas tik tada, jeigu jų sukurstyti (ir tai įrodyta) kiti žmonės padarė nusikaltimą.
Jeigu Konstitucijos ar įstatymų niekas nėra įpareigotas privaloma tvarka mylėti kažkokią socialinę, religinę, etninę, rasinę, ideologinę ar seksualinės elgsenos grupę, tai kodėl ribojama galimybė išreikšti tą jaučiamą nemeilę viešai? Nemeilės išraiška pati savaime nėra joks kurstymas ar skatinimas, o tėra tam tikros savijautos ar emocinės būsenos konstatavimas.
Raginimas smurtui turėtų būti įžvelgiamas ne kiekviename abstrakčiai suformuluotame prakeiksme, nemeilės prisipažinime ar Dievo rūstybės palinkėjime, bet tik tiesiogine forma išreikštame paliepime, siūlyme ar prašyme imtis konkrečių veiksmų apibrėžto objekto atžvilgiu.
Būtent taip ir yra suformuluota daugelio civilizuotų ir realiai demokratinių šalių teisėje. Ir pagrinde tik visokios postsovietinės šalys, visi tie putinistanai ir pan. „demokratijos“ labai mėgsta įtraukti į BK bausmes už žodinius nusikaltimus be aukų ir nukentėjusiųjų. Kaip vieną iš pagrindinių nusikaltimo sudėties požymių įtraukiant ...tariamą motyvą.
Juk ir Rusijos pizutės formaliai buvo nubaustos už „nusikalstamas mintis“ - chuliganizmą, kurio motyvas buvo „religinė neapykanta“, kas sukėlė ant kojų visą tuntą teisės ekspertų, puolusių visai logiškai aiškinti, kad to motyvo objektyviai nelabai galima įrodyti. Nes jos teigia, kad jų veiksmų motyvas buvo visai kitoks....
O iš tiesų, mano supratimu, jas derėtų nubausti už konkrečius jų atliktus veiksmus - nederamai pasityčiojantį chuliganišką elgesį religinio kulto vietoje. Bet tokio straipsnio putinistano BK nėra, o yra tik jau minėtas, kuriuo baudžiama už motyvą, t.y. mintis nusikaltėlio galvoje.
Todėl netenka stebėtis, kad Rusijoje pagal mūsų BK 170 str. analogą jau yra sodinama už policijos ar valdžios administracijos pareigūnų kritiką internetų komentaruose ir tinklaraščiuose, kaip už neapykantos kurstymą „socialinės grupės atstovų“ atžvilgiu.
Panašu, kad ir mūsuose link to po truputį einama.
Visi tie neatsargiai išsireiškusių ar tiesiog kvailai pasisakiusių Delfio komentatorių gaudymai ir teisminiai persekiojimai kelia tik pasidygėjimą. Nejaugi normalu, kad teisėsaugos pareigūnai vietoje rimtų nusikaltimų aiškinimosi susirūpinusiais veidais užsiima tokiais niekais?
Todėl manau, kad tie žmonės, kurie ateis į būsimą Seimą, tikrai galėtų užsiimti šiuo gėdingu reikalu ir tiesiog pakoreguoti mūsų BK taip, kad jis būtų kuo toliau nuo putinistano ir panašių „demokratijų“ sodinimo kalėjiman už „nusikalstamas mintis“ tradicijos.
Ir baustu už realius veiksmus ar sunkias pasekmes sukėlusius tiesioginius raginimus smurtauti, o ne už minčių skaitymo mašinėlės pagalba išskaitytus svetimose galvose „motyvus“.
Visgi žodžio laisvė yra beveik vienintelis nekvestionuojamas Nepriklausomos Lietuvos iškovojimas, kurio saldūs vaisiai turi būti prieinami visiems, be išimties, mūsų šalies gyventojams.
Net ir piktiems bei nemylintiems viso pasaulio,ar šiaip kvailiems bei nesugebantiems sklandžiai dėlioti žodžių.
Nes žodžio laisvė arba yra, arba jos nėra.
Ir jeigu yra - už kažkam nepatinkančius žodžius neturi būti sodinama į kalėjimą.
-----------------------------------
P.S. Šį įrašą iliustruojantis plakatas skirtas vienam skandalingiausių išpuolių prieš žodžio laisvę - kampanijai prieš dr. Petrą Stankerą. Su kuriuo buvo bjauriai susidorota už jo ne itin vykusiai išreikštus žodžius, prikabinant jam tariamai nusikalstamą motyvą, kurį jis su pasipiktinimu paneigė.
Bet totalitarinė minčių policija juk žino geriau, kas dedasi nusikaltėlio galvoje, nei jis pats. Argi ne?