Dovid'as Katz'as atsiskaito grynais. Komentaras dėl vos neįvykusios klaidos....
Trumpas komentaras, iliustruojantis seniai žinomą tiesą, kad negalima spręsti apie įvykį vien iš vaizdelio
Aukščiau esančioje nuotraukoje, kurios didesnės skiriamosios gebos versiją galima pasižiūrėti čia, regime įdomų Kovo 11-tos dienos vaizdelį iš Katedros aikštės, kurį netyčiomis užfiksavo budraus piliečio teleobjektyvas.
Jame matome, kaip ponas Dovid'as Katz'as, matyt manydamas, kad jeigu nieko greta nėra, tai reiškia niekas ir nemato, perduoda iškrapštytą iš storos piniginės pluoštą grynųjų kažkokiam ekstravagantiškai pasirėdžiusiam senukui.
Išvydę tokį neįprastą viešumai finansinį veiksmą įtaresni piliečiai netgi pamanė, kad čia gali būti užfiksuotas vaizdas, kaip ponas D.Katz'as avansu atsiskaito su kokiu agentu-provokatoriumi.
Kuris vos perskaičiavęs ir įsibrukęs kišenėn pinigėlius tuoj tuoj įsilies į tautinių eitynių koloną ir įsimaišęs tarp patriotų sutartu metu atliks kokias nors specialiasias kovų su fašyzmu užduotis - pvz. į žurnalistų kameras šūkaus "juden raus" ar rėkdamas "zig-heil" kels ranką romėniškame pasveikinime.
Nieko nuostabaus tokiame spėjime nėra, turint omenyje pono Dovid'o Katz'o veiklos pobūdį ir kitas aplinkybęs - pvz. tai, kad paėmęs pinigus veikėjas patyliukais dingo patriotų minioje bei pabrėžtinai "šnipišką" jo pasirėdymo stilių: akis slepiantys tamsūs akiniai nuo saulės debesuotą ir darganą kovo dieną, ant nosies užmaukšlinta kugelio formos languota mao-kepė bei studentiško amžiaus jaunimo tarpe madingas matracinių dryžių šalikėlis prie juodo lietpalčio.
Maždaug taip atrodydavo "Amerikos špijonai" senuose sovietmečio kinokomedijose, todėl toks stereotipinis įvaizdis negalėjo nepadaryti įspūdžio žiūrovams.
Juolab, kad ponas Katz'as tą dieną pinigais sklaidėsi ir atsiskaitinėjo su žmonėmis toli gražu ne paskutinį kartą - liudininkai matė, kaip jis apie 15:15 val. davė pinigų pluoštelį kažkokiam veikėjui Gedimino prospekto pizerijoje Can-can.
Tačiau tautinis jaunimas ir blogeriai nenusekė lietuviškosios filadelfinės žurnalistikos pėdomis ir prieš skelbdami tokio pobūdžio įtarimus paprašė manęs pasiaiškinti: kas tas paslaptingas žmogus, kuriam Katz'as įteikė pluoštą grynųjų prieš pat patriotinį renginį?
Tuo tikslu įdėjau jo nuotrauką Facebooke ir G+, prašydamas internautų pagalbos, nustatant pono Katz'o bendražygio tapatybę ir bandant nuspręsti, kiek pagrįsti gali būti budriosios pilietinės visuomenės dalies įtarimai bei nuogąstavimai.
Ir štai čia visai netikėtai mane užgriuvo žinučių srautas, kuriose prisiekę žurnalo "Žmonės" skaitytojai piktinosi, kad Lietuvoje tik totalūs atsilikėliai ir neišprusėliai gali sugebėti nepažinti iš veido žymaus elito atstovo bei vieno tolerantiškiausių Lietuvos žmonių.
Jų nuomonę, kupiūrų pluoštą iš pono D.Katz'o gavo joks ne šnipu iš senos kinokomedijos persirengęs agentas-provokatorius, o pagal paskutinį mados klyksmą pasirėdęs ponas Jonas Žiburkus, turtingas tolerantiškos kilmės prekiautojas medicinos įranga, buvęs medikas, melomanas, dailės kolekcininkas bei Piano.lt koncertų salės bendrasavininkas.
Kitaip sakant, ne Katz'as jį, o būtent jis panorėjęs tokių katz'ų gali nesunkiai įsigyti tuziną kitą.
Kas labai netgi tikėtina, prisiminus, kad buvo laikai, kuomet prie korumpuočiausių lietuviško verslo rūšių priskiriama prekyba medicinine įranga duodavo tokias pajamas, kad ir smulkesni Kolumbijos narkobaronai galėtų pavydėti.
Taigi, jei iš tiesų nuotraukoje regimas minėtas asmuo, tuomet aišku, kad šalto objektyvo įamžinti pakankamai intymūs santykiai tarp pono Katz'o ir pono Jono yra kiek kitokio pobūdžio, nei galėjo pasirodyti budriems piliečiams.
Matyt, mes tiesiog regime legendinio etninio solidarumo atvejį, kuomet tautiečiai remia ir padeda vienas kitam jų veikloje.
Netgi jei ta veikla tiesiogiai nukreipta prieš Lietuvą ir susiveda į jos šmeižimo bei antilietuviškų propagandinių akcijų organizavimą, kaip tai yra pono D.Katz'o atveju.
Na, vyresni skaitytojai greičiausiai pasakys, kad nieko tame nuostabaus nėra. Mat tokiais įdomiais ryšiais ponas Jonas galimai tiesiog tęsia šeimos tradicijas.
Jo tėvas, bolševikinis generolas ir Rusijos pilietinio karo dalyvis Jonas Žiburkus (Иван Иосифович Жибуркус), ilgus metus buvo vienu įtakingiausių sovietinio laikmečio veikėjų ir Lietuvos TSR SDAALR Centro komiteto pirmininku, o motina Cilia (Cecilija) Žiburkienė kovojo už Tarybų Lietuvą 16-os divizijos gretose.
Jų romantiška lietuviškai-žydiškų santykių istorija aprašyta netgi „Savanorio“ redaktoriaus ats.kap. V.Voverio knygoje "Šventasis karas", kurios ištraukas spausdino Savanoris. 2010 m. gegužės 27 d. Nr. 5 (413) 6-7 pslp. "Narsioji Cilė" Fragmentai iš spaudai rengiamos knygos „Šventasis karas“.
Įstabu, kad neniekina šeimyninių kovų su fašizmu tradicijų ir JAV gyvenantis pono Jono sūnus, Jokūbas Žiburkus.
Atgimimo metais, būdamas septyniolikos, nomenklatūrinės šeimos pagal etninę liniją perkraustytas už vandenyno, savo tautiečio ir Komunistų partijos CK Pirmojo sekretoriaus A.Sniečkaus augintinio, formalaus disidento A.Štromo globon. Kur ir apsigyveno su žmona ir vaikais afroamerikiečiais.
Įdomus šio pono vertinimas savo sovietinio senelio veiklos atžvilgiu ir pasakojimas apie etninio identiteto pasirinkimą.
Kaip citatą įdedu visą to pono pasisakymo pastraipą, nes to vertas kiekvienas žodis (pabraukimai mano):
"Negaliu nepaklausti apie Tavo senelius. Jurga Ivanauskaitė sakė, kad, kai jai buvo šešeri, vienas gražiausių vyrų jai buvęs generolas Jonas Žiburkus, Tavo senelis. Kalbama, kad jo žmona Cilė Žiburkienė buvusi „fantastiško semitiško grožio, kaip koks biblinis personažas - Rachelė, Sulamita ar Marija Magdalietė“. Mamos mama, dirbusi restorane „Neringa“, buvo apsupta intelektualų, jos vyras, Tavo senelis, draugavo su Pauliumi Širviu. Kokius Tu prisimeni senelius? Kaip jie paveikė Tavo gyvenimą? Ar tiesa, kad senelio generolo J. Žiburkaus statusas sovietmečiu buvo toks pats kaip šių laikų milijonierių? Kaip suvokei senelio statusą - kitokį nei daugumos? Ar buvote privilegijuoti?
Generolo Žiburkaus statusas buvo svarbus ir įtakingas, tačiau ne nomenklatūrinis, o užtarnautas drąsa ir kova už tėvynę Lietuvą. Mano senelis už nuopelnus Lietuvai, ypač karo meno ir kariškų sporto šakų plėtrą sovietmečiu užsitarnavo butą (jame ir dabar gyvena mūsų šeima), o vasaromis nuomodavosi butą Turniškėse ir kambarį Palangoje. Galimybių pasinaudoti privilegijomis buvo daug, tačiau jis nesusigundė nei namo Turniškėse, nei Palangoje statybomis. Ironiška, tačiau Palangoje jis labai prisidėjo prie Nemirsetos karinio zenitinio poligono įsteigimo. Kasdieniame gyvenime senelis neleisdavo močiutei Cilei naudotis valstybine mašina, nebent būtų išskirtinis atvejis arba jeigu tekdavo skubiai vežti vaikus į ligoninę.
Dabar mąstydamas matau įdomių sutapimų. Kai man buvo septyniolika, išvažiavau į Ameriką studijuoti. Kai mano senelis Jonas buvo tokio amžiaus, jis sėkmingai nuginklavo vokiečių komendantūrą Šiauliuose, o vėliau su visu Žemaičių pulku buvo išvarytas iš Lietuvos. Neseniai sužinojau, kad jis buvo labai drąsus ir blaiviai kontroliuodavo įtampos kupinas kovų situacijas. Knygose aprašomi XX amžiaus pradžios bombonešiai ir juose ant geležinių keptuvių sėdintys bei rankomis bombas mėtantys kariai - tai ir apie mano senelį, kai jis Šiaurės Rusijoje kovojo su Antantės armija. Didžiuojuosi savo senelio entuziazmu ir laimėjimais.
Mūsų šeimoje niekada nebuvo akcentuojamas „blatas“ ar privilegijos. Priešingai - buvo skatinama rimtai, atsakingai ir kokybiškai dirbti. Tiesą sakant, senelis Jonas dirbo iki pat mirties - jis mirė būdamas 71-erių, net sunkiai sirgdamas vis dar vaikščiojo į darbą. Man tuomet buvo vieneri.
Jono Žiburkaus žmona Cecilija (Cilė) - vis dar solidaus grožio nepaprasta 92-ejų metų moteris. Išnykstančioje jidiš kultūroje ji yra vienas retų lobių. Man labai rūpėjo jos šeimos išnaikinimo istorija. Kartu buvome nuvažiavę į Plungę ir Panerius, ten griovių kapuose guli jos šeimos nariai, giminės ir draugai. Aš visada noriai leisdavausi į šias keliones, nes galbūt supratau, jog tai reikia žinoti, atsiminti ir pasakoti savo vaikams. Pasaulinė ir politinė sąmonė greitai keičiasi arba yra iškreipiama. Visiems lietuviams privaloma žinoti apie Antrąjį pasaulinį karą ir tautų genocidą.
Negaliu neprisiminti Cilės brolio Mendelio ir jo žmonos Genės, kuriuos taip pat be galo mylėjau. Mendelis dažnai pasakodavo apie karą, savo keistą žemaitiškai žydišką tarmę. Jis taip pat labai prisidėjo prie mano žydiškumo plėtojimo.
Mamos Laimos, kuri yra puiki anglų kalbos mokytoja, tėvai taip pat buvo nuostabūs. Senelį Vladą Lebedevą matydavau gana retai. Man labai patikdavo iš jo burnos sklindantis skanus kvapas (matyt, dėl purškiamųjų vaistų nuo astmos), patikdavo ramiai suptis jam ant kelių.
Mamos mama Albinukė, mano brangiausioji močiutė, buvo ir išlieka didžiulė mano gyvenimo dalis. Iš jos taip pat išmokau darbštumo, kantrybės. Aplink vaikaičius Albinukė sukosi kaip bitelė. Ji buvo daugelio teisininkų, muzikantų, kultūrininkų mylimiausia „Neringos“ padavėja. Tuo metu restoranas „Neringa“ buvo intelektualinio gyvenimo traukos centras, todėl ji pažinojo ir aptarnaudavo įdomiausius miesto gyventojus ir svečius. Jai teko aptarnauti Lietuvoje viešėjusius sovietų bloko ir socialistinio lagerio šalių komunistų partijos vadus. Tarp jų buvo Jumžagijnas Cedenbalas, Michailas Suslovas, Erichas Honeckeris, Piotras Mašerovas ir kiti. Močiutės Cilės ir senelio Jono medaliai bei ordinai buvo užtarnauti per karą arba su juo susiję. Albinukės apdovanojimai buvo už jos darbo laimėjimus."
Na, ir kaip jums?
Skaitai žmogus šiuos gyvenačio laisvoje Amerikoje pas nomenklatūrinį sovietmečio "disidentą" kruvinojo bolševikų generolo anūkėlio pamąstymus apie jo senelio, komunistinio veikėjo "nuopelnus Lietuvai" ir jo "kovas už Tėvynę" ir tai, kaip tas anūkėlis didžiuojasi, kaip diedukas vardan tos Lietuvos "Šiaurės Rusijoje kovojo su Antantės armija" ir net nežinai, ką ir besakyti?
Nebent tai, kad gentiniai ir asmeniniai ryšiai tame keistame disidentų-nomenklatūrininkų-amerikonų intelektualų-sovietinių patriotų ratelyje atrodo daug svarbesnis dalykas, nei kažkokie ideologiniai įsitikinimai, Lietuvos laisvė, nepriklausomybė ar pan. niekniekiai.
Savas ratas, savas kraujas, tskant, teisingi genai...
Ir kas įdomiausia, panašu, kad ir ponas D.Katz'as, aktyviai komunistavusio Amerikos veikėjo sūnus, Lietuvoje labai sėkmingai įsiliejo į tos pačios tautybės buvusios nomenklatūros atžalų ratelį ir puikiai išnaudoja jų ryšius savo ne itin garbingoje antilietuviškoje veikloje.
Tskant, rezga bei palaiko tarpatlantinius gentinius-idėjinius tinklus.
O iš rankų į rankas keliaujantis pundeliai grynųjų tik regimas to požymis....
Aukščiau esančioje nuotraukoje, kurios didesnės skiriamosios gebos versiją galima pasižiūrėti čia, regime įdomų Kovo 11-tos dienos vaizdelį iš Katedros aikštės, kurį netyčiomis užfiksavo budraus piliečio teleobjektyvas.
Jame matome, kaip ponas Dovid'as Katz'as, matyt manydamas, kad jeigu nieko greta nėra, tai reiškia niekas ir nemato, perduoda iškrapštytą iš storos piniginės pluoštą grynųjų kažkokiam ekstravagantiškai pasirėdžiusiam senukui.
Išvydę tokį neįprastą viešumai finansinį veiksmą įtaresni piliečiai netgi pamanė, kad čia gali būti užfiksuotas vaizdas, kaip ponas D.Katz'as avansu atsiskaito su kokiu agentu-provokatoriumi.
Kuris vos perskaičiavęs ir įsibrukęs kišenėn pinigėlius tuoj tuoj įsilies į tautinių eitynių koloną ir įsimaišęs tarp patriotų sutartu metu atliks kokias nors specialiasias kovų su fašyzmu užduotis - pvz. į žurnalistų kameras šūkaus "juden raus" ar rėkdamas "zig-heil" kels ranką romėniškame pasveikinime.
Nieko nuostabaus tokiame spėjime nėra, turint omenyje pono Dovid'o Katz'o veiklos pobūdį ir kitas aplinkybęs - pvz. tai, kad paėmęs pinigus veikėjas patyliukais dingo patriotų minioje bei pabrėžtinai "šnipišką" jo pasirėdymo stilių: akis slepiantys tamsūs akiniai nuo saulės debesuotą ir darganą kovo dieną, ant nosies užmaukšlinta kugelio formos languota mao-kepė bei studentiško amžiaus jaunimo tarpe madingas matracinių dryžių šalikėlis prie juodo lietpalčio.
Maždaug taip atrodydavo "Amerikos špijonai" senuose sovietmečio kinokomedijose, todėl toks stereotipinis įvaizdis negalėjo nepadaryti įspūdžio žiūrovams.
Juolab, kad ponas Katz'as tą dieną pinigais sklaidėsi ir atsiskaitinėjo su žmonėmis toli gražu ne paskutinį kartą - liudininkai matė, kaip jis apie 15:15 val. davė pinigų pluoštelį kažkokiam veikėjui Gedimino prospekto pizerijoje Can-can.
Tačiau tautinis jaunimas ir blogeriai nenusekė lietuviškosios filadelfinės žurnalistikos pėdomis ir prieš skelbdami tokio pobūdžio įtarimus paprašė manęs pasiaiškinti: kas tas paslaptingas žmogus, kuriam Katz'as įteikė pluoštą grynųjų prieš pat patriotinį renginį?
Tuo tikslu įdėjau jo nuotrauką Facebooke ir G+, prašydamas internautų pagalbos, nustatant pono Katz'o bendražygio tapatybę ir bandant nuspręsti, kiek pagrįsti gali būti budriosios pilietinės visuomenės dalies įtarimai bei nuogąstavimai.
Ir štai čia visai netikėtai mane užgriuvo žinučių srautas, kuriose prisiekę žurnalo "Žmonės" skaitytojai piktinosi, kad Lietuvoje tik totalūs atsilikėliai ir neišprusėliai gali sugebėti nepažinti iš veido žymaus elito atstovo bei vieno tolerantiškiausių Lietuvos žmonių.
Jų nuomonę, kupiūrų pluoštą iš pono D.Katz'o gavo joks ne šnipu iš senos kinokomedijos persirengęs agentas-provokatorius, o pagal paskutinį mados klyksmą pasirėdęs ponas Jonas Žiburkus, turtingas tolerantiškos kilmės prekiautojas medicinos įranga, buvęs medikas, melomanas, dailės kolekcininkas bei Piano.lt koncertų salės bendrasavininkas.
Kitaip sakant, ne Katz'as jį, o būtent jis panorėjęs tokių katz'ų gali nesunkiai įsigyti tuziną kitą.
Kas labai netgi tikėtina, prisiminus, kad buvo laikai, kuomet prie korumpuočiausių lietuviško verslo rūšių priskiriama prekyba medicinine įranga duodavo tokias pajamas, kad ir smulkesni Kolumbijos narkobaronai galėtų pavydėti.
Taigi, jei iš tiesų nuotraukoje regimas minėtas asmuo, tuomet aišku, kad šalto objektyvo įamžinti pakankamai intymūs santykiai tarp pono Katz'o ir pono Jono yra kiek kitokio pobūdžio, nei galėjo pasirodyti budriems piliečiams.
Matyt, mes tiesiog regime legendinio etninio solidarumo atvejį, kuomet tautiečiai remia ir padeda vienas kitam jų veikloje.
Netgi jei ta veikla tiesiogiai nukreipta prieš Lietuvą ir susiveda į jos šmeižimo bei antilietuviškų propagandinių akcijų organizavimą, kaip tai yra pono D.Katz'o atveju.
Na, vyresni skaitytojai greičiausiai pasakys, kad nieko tame nuostabaus nėra. Mat tokiais įdomiais ryšiais ponas Jonas galimai tiesiog tęsia šeimos tradicijas.
Jo tėvas, bolševikinis generolas ir Rusijos pilietinio karo dalyvis Jonas Žiburkus (Иван Иосифович Жибуркус), ilgus metus buvo vienu įtakingiausių sovietinio laikmečio veikėjų ir Lietuvos TSR SDAALR Centro komiteto pirmininku, o motina Cilia (Cecilija) Žiburkienė kovojo už Tarybų Lietuvą 16-os divizijos gretose.
Jų romantiška lietuviškai-žydiškų santykių istorija aprašyta netgi „Savanorio“ redaktoriaus ats.kap. V.Voverio knygoje "Šventasis karas", kurios ištraukas spausdino Savanoris. 2010 m. gegužės 27 d. Nr. 5 (413) 6-7 pslp. "Narsioji Cilė" Fragmentai iš spaudai rengiamos knygos „Šventasis karas“.
Įstabu, kad neniekina šeimyninių kovų su fašizmu tradicijų ir JAV gyvenantis pono Jono sūnus, Jokūbas Žiburkus.
Atgimimo metais, būdamas septyniolikos, nomenklatūrinės šeimos pagal etninę liniją perkraustytas už vandenyno, savo tautiečio ir Komunistų partijos CK Pirmojo sekretoriaus A.Sniečkaus augintinio, formalaus disidento A.Štromo globon. Kur ir apsigyveno su žmona ir vaikais afroamerikiečiais.
Įdomus šio pono vertinimas savo sovietinio senelio veiklos atžvilgiu ir pasakojimas apie etninio identiteto pasirinkimą.
Kaip citatą įdedu visą to pono pasisakymo pastraipą, nes to vertas kiekvienas žodis (pabraukimai mano):
"Negaliu nepaklausti apie Tavo senelius. Jurga Ivanauskaitė sakė, kad, kai jai buvo šešeri, vienas gražiausių vyrų jai buvęs generolas Jonas Žiburkus, Tavo senelis. Kalbama, kad jo žmona Cilė Žiburkienė buvusi „fantastiško semitiško grožio, kaip koks biblinis personažas - Rachelė, Sulamita ar Marija Magdalietė“. Mamos mama, dirbusi restorane „Neringa“, buvo apsupta intelektualų, jos vyras, Tavo senelis, draugavo su Pauliumi Širviu. Kokius Tu prisimeni senelius? Kaip jie paveikė Tavo gyvenimą? Ar tiesa, kad senelio generolo J. Žiburkaus statusas sovietmečiu buvo toks pats kaip šių laikų milijonierių? Kaip suvokei senelio statusą - kitokį nei daugumos? Ar buvote privilegijuoti?
Generolo Žiburkaus statusas buvo svarbus ir įtakingas, tačiau ne nomenklatūrinis, o užtarnautas drąsa ir kova už tėvynę Lietuvą. Mano senelis už nuopelnus Lietuvai, ypač karo meno ir kariškų sporto šakų plėtrą sovietmečiu užsitarnavo butą (jame ir dabar gyvena mūsų šeima), o vasaromis nuomodavosi butą Turniškėse ir kambarį Palangoje. Galimybių pasinaudoti privilegijomis buvo daug, tačiau jis nesusigundė nei namo Turniškėse, nei Palangoje statybomis. Ironiška, tačiau Palangoje jis labai prisidėjo prie Nemirsetos karinio zenitinio poligono įsteigimo. Kasdieniame gyvenime senelis neleisdavo močiutei Cilei naudotis valstybine mašina, nebent būtų išskirtinis atvejis arba jeigu tekdavo skubiai vežti vaikus į ligoninę.
Dabar mąstydamas matau įdomių sutapimų. Kai man buvo septyniolika, išvažiavau į Ameriką studijuoti. Kai mano senelis Jonas buvo tokio amžiaus, jis sėkmingai nuginklavo vokiečių komendantūrą Šiauliuose, o vėliau su visu Žemaičių pulku buvo išvarytas iš Lietuvos. Neseniai sužinojau, kad jis buvo labai drąsus ir blaiviai kontroliuodavo įtampos kupinas kovų situacijas. Knygose aprašomi XX amžiaus pradžios bombonešiai ir juose ant geležinių keptuvių sėdintys bei rankomis bombas mėtantys kariai - tai ir apie mano senelį, kai jis Šiaurės Rusijoje kovojo su Antantės armija. Didžiuojuosi savo senelio entuziazmu ir laimėjimais.
Mūsų šeimoje niekada nebuvo akcentuojamas „blatas“ ar privilegijos. Priešingai - buvo skatinama rimtai, atsakingai ir kokybiškai dirbti. Tiesą sakant, senelis Jonas dirbo iki pat mirties - jis mirė būdamas 71-erių, net sunkiai sirgdamas vis dar vaikščiojo į darbą. Man tuomet buvo vieneri.
Jono Žiburkaus žmona Cecilija (Cilė) - vis dar solidaus grožio nepaprasta 92-ejų metų moteris. Išnykstančioje jidiš kultūroje ji yra vienas retų lobių. Man labai rūpėjo jos šeimos išnaikinimo istorija. Kartu buvome nuvažiavę į Plungę ir Panerius, ten griovių kapuose guli jos šeimos nariai, giminės ir draugai. Aš visada noriai leisdavausi į šias keliones, nes galbūt supratau, jog tai reikia žinoti, atsiminti ir pasakoti savo vaikams. Pasaulinė ir politinė sąmonė greitai keičiasi arba yra iškreipiama. Visiems lietuviams privaloma žinoti apie Antrąjį pasaulinį karą ir tautų genocidą.
Negaliu neprisiminti Cilės brolio Mendelio ir jo žmonos Genės, kuriuos taip pat be galo mylėjau. Mendelis dažnai pasakodavo apie karą, savo keistą žemaitiškai žydišką tarmę. Jis taip pat labai prisidėjo prie mano žydiškumo plėtojimo.
Mamos Laimos, kuri yra puiki anglų kalbos mokytoja, tėvai taip pat buvo nuostabūs. Senelį Vladą Lebedevą matydavau gana retai. Man labai patikdavo iš jo burnos sklindantis skanus kvapas (matyt, dėl purškiamųjų vaistų nuo astmos), patikdavo ramiai suptis jam ant kelių.
Mamos mama Albinukė, mano brangiausioji močiutė, buvo ir išlieka didžiulė mano gyvenimo dalis. Iš jos taip pat išmokau darbštumo, kantrybės. Aplink vaikaičius Albinukė sukosi kaip bitelė. Ji buvo daugelio teisininkų, muzikantų, kultūrininkų mylimiausia „Neringos“ padavėja. Tuo metu restoranas „Neringa“ buvo intelektualinio gyvenimo traukos centras, todėl ji pažinojo ir aptarnaudavo įdomiausius miesto gyventojus ir svečius. Jai teko aptarnauti Lietuvoje viešėjusius sovietų bloko ir socialistinio lagerio šalių komunistų partijos vadus. Tarp jų buvo Jumžagijnas Cedenbalas, Michailas Suslovas, Erichas Honeckeris, Piotras Mašerovas ir kiti. Močiutės Cilės ir senelio Jono medaliai bei ordinai buvo užtarnauti per karą arba su juo susiję. Albinukės apdovanojimai buvo už jos darbo laimėjimus."
Na, ir kaip jums?
Skaitai žmogus šiuos gyvenačio laisvoje Amerikoje pas nomenklatūrinį sovietmečio "disidentą" kruvinojo bolševikų generolo anūkėlio pamąstymus apie jo senelio, komunistinio veikėjo "nuopelnus Lietuvai" ir jo "kovas už Tėvynę" ir tai, kaip tas anūkėlis didžiuojasi, kaip diedukas vardan tos Lietuvos "Šiaurės Rusijoje kovojo su Antantės armija" ir net nežinai, ką ir besakyti?
Nebent tai, kad gentiniai ir asmeniniai ryšiai tame keistame disidentų-nomenklatūrininkų-amerikonų intelektualų-sovietinių patriotų ratelyje atrodo daug svarbesnis dalykas, nei kažkokie ideologiniai įsitikinimai, Lietuvos laisvė, nepriklausomybė ar pan. niekniekiai.
Savas ratas, savas kraujas, tskant, teisingi genai...
Ir kas įdomiausia, panašu, kad ir ponas D.Katz'as, aktyviai komunistavusio Amerikos veikėjo sūnus, Lietuvoje labai sėkmingai įsiliejo į tos pačios tautybės buvusios nomenklatūros atžalų ratelį ir puikiai išnaudoja jų ryšius savo ne itin garbingoje antilietuviškoje veikloje.
Tskant, rezga bei palaiko tarpatlantinius gentinius-idėjinius tinklus.
O iš rankų į rankas keliaujantis pundeliai grynųjų tik regimas to požymis....