Pakantumas vs Tolerancija. Ar reikia Vilniuje dar vieno taboro...?
Dažnai tenka susidurti su protingų ir apsišvietusių žmonių nuostaba išgirdus teiginį, kad skirtingai nei teigiama DLKŽ, pakantumas ir tolerancija toli gražu nėra sinonimai ir po šiais terminais slypi ganėtinai skirtingi mąstymo ir elgsenos modeliai.
Susidurę su tolerancijos ideologijos keistenybėmis pasimetę žmonės bando įvesti papildomą tolerastijos, t.y. iškreiptos, netikros tolerancijos sąvoką, nesuprasdami, kad tai, ką jie laiko iškrypimu - iš tikro ir yra tos ideologijos esmė. Tiesiog tai nėra afišuojama ir daugelis to nepamato, kol jų nosimi į tai nebakstelsi - ir tai dar ne visiems padeda....
Panagrinėkime pakantumo ir tolerancijos diktuojamų mąstymo ir elgsenos modelių skirtumą Kinijos Liaudies Respublikos gyventojų ir piliečių pavyzdžiu.
Ko iš padoraus Lietuvos piliečio šių asmenų, patekusių ar ketinančių patekti mūsų šalin, atžvilgiu reikalauja pakantumo modelis, beje, realizuotas mūsų įstatymuose?
Nieko ypatingo - nežudyti jų, nemušti ir kitaip nesmurtauti jų atžvilgiu, nediskriminuoti, viešai nesityčioti ir nežeminti dėl tautybės bei viešai nekurstyti (t.y. neraginti imtis) paminėtų veikų. Viskas.
Kartoju, kas neišgirdo - VISKAS! Ta prasme - daugiau NIEKO.
Jokio įpareigojimo grožėtis, džiaugtis, mylėti, žavėtis ir teikti privilegijas ar pirmenybę nenumatoma ir neprivaloma. Šių asmenų įsileidimas į šalį, buvimas joje bei išvykimas iš jos turi vykti vadovaujantis Lietuvos piliečių ir jų valstybės interesais. Lyg ir aiškus bei akivaizdus dalykas?
O ką apie tai mano žmonės, kurių galvosna įdiegtas tolerancijos ideologijos modelis? Pasižiūrėkime konkretų, bet visiškai tipinį tokio atvejo pavyzdį.
Vakar Alfa.lt buvo patalpintas Ingos Liutkevičienės straipsnis Kinų kvartalo belaukiant .
Kas nežino, priminsiu, kad gerb.Inga nėra kokia nors Valatkos po pigiąja nusamdyta Lietryčio panelė, kuriai užtenka supratimo organizuoti Kalėdinių sveikinimų rašymo akciją Afganistano ar Irako vaikams, bet rimta žurnalistė, dirbusi dienraščiuose „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios“, pastaruoju metu dirbanti gerb.Aurelijaus redaguojamame žurnale „Verslo klasė“. Ji yra parašiusi ir parengusi populiarių knygų. Knygos „Kaip numirti sveikam“ („Tyto alba“, 2000) autorė, Galinos Dauguvietytės knygų „Perpetuum mobile“ („Tyto alba“, 2002), „Post scriptum“ („Tyto alba“, 2006) bendraautorė, knygos „Alma“ („Tyto alba“, 2007) apie prezidento Valdo Adamkaus žmoną sudarytoja.
Vienžo, žmogus, suprantantis - ką ir kodėl sako, bei gebantis aiškiai tą pasakymą sudėlioti.
Taigi, būtent šios autorės tekste mes aptinkame glaustai suformuluotą tolerantiškumo ideologijos indoktrinuoto žmogaus mąstysenos ir elgsenos modelio formulę:
Esu tolerantiška visų tikėjimų, rasių ir bet kokios seksualinės orientacijos žmonėms, todėl aš asmeniškai norėčiau, kad Lietuvoje kada nors įsikurtų miestukas mieste - spalvingasis kinų rajonas (angl. chinatown). Daugybė senyvo amžiaus žmonių prisimena ir įvairiose knygose aprašoma, kokio nepakartojamo kolorito Vilniui teikė iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje gyvenę žydai. Kinų kvartalas būtų kas nors panašaus.
Išskirkime ją: Esu tolerantiška.., todėl.. norėčiau, kad Lietuvoje.. įsikurtu miestukas mieste - spalvingasis kinų rajonas.
Akivaizdžiai matome, kad autorė toleranciją suvokia, kaip tam tikrą mąstymo ir elgsenos modelį, kurio besilaikantis asmuo nori ir siekia, kad jo gyvenamoje valstybėje įsikurtu palyginti labai didelis skaičius kitos šalies piliečių (~miestas mieste), atstovaujančių visiškai svetimą ir tolimą nuo mūsiškės kultūrą - šiuo atveju kelios dešimtys ar šimtai tūkstančių Kinijos Liaudies Respublikos gyventojų. Šiuo atveju tam tikrų ideologinių nuotatų pagrindu prioritetas teikiamas ne Lietuvos, bet svetimos šalies piliečių interesams.
Tačiau greta ideologinės doktrinos padiktuotos privalomos nuostatos (...esu tolerantiška, todėl...), autorė pateikia ir papildomus, išvestinius iš šios pozicijos siekius:
a) suteikti Vilniui "nepakartojamą koloritą", t.y. iš esmės pakeisti dabartinį europietišką ir lietuvišką sostinės veidą: "..įvairiose knygose aprašoma, kokio nepakartojamo kolorito Vilniui teikė iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje gyvenę žydai. Kinų kvartalas būtų kas nors panašaus"
b) kad "nepakartojamas koloritas" būtų kuo autentiškesnis, t.y. kad rezultate Vilniaus veidas būtų kuo labiau nutolęs nuo tradicinės europietiškos ir lietuviškos kultūros:
".. būtų puiku, jei išsipildytų verslininko p. Suno prognozės apie kinų rajoną Lietuvoje, tik nenorėčiau, kad jis būtų toks sterilus ir be jokio kiniško kvapo - toks, koks yra šio kino butas Vilniuje."
Užfiksuokime tai.
Būdinga, kad siekdama aukščiau minėtų tikslų, autorė aiškiai suvokia, kad tokio dydžio kinų bendruomenė taptu faktiškai niekada neasimiliuojamu svetimkūnių Lietuvoje - tačiau jos tai visiškai negasdina:
Kas kinus verčia palikti Kiniją ir išvykus gyventi monolitinėmis tautinėmis bendruomenėmis, o ne išsibarstyti, ištirpti svetimose kultūrose - anksčiau svarstydavau tyliai, o dabar paklausiau savo pašnekovo.
„Tradiciškai kinai gyvena viename kaime ar mieste visą savo gyvenimą, labai myli savo gimtinę. Mūsų emigracija į užsienį prasidėjo tik XIX amžiaus pabaigoje, kai Kiniją apėmė visuotinis chaosas. Dėl britų, rusų, prancūzų invazijos, Kinijos pilietinių karų kai kurie žmonės neteko pragyvenimo šaltinio ir buvo priversti bėgti. Pirmieji Kinijos emigrantai - skurdžiausiai gyvenę žmonės. Jie neturėjo kitos išeities. Ne ieškojo laimės užsienyje, o buvo priversti arba mirti, arba išvykti.“
Dabar jauni talentingi žmonės, kaip ir lietuviai, važiuoja mokytis į Ameriką, Vakarų Europos šalis. Prieš trisdešimt metų Kinijoje buvo diskutuojama: ar valstybė leis talentingiausiems, gabiausiems piliečiams važiuoti į užsienį. Galiausiai buvo nuspręsta, kad tai žmonių valia, negalima jos varžyti. Jie vis tiek liks kinai, jų gyslomis teka kiniškas kraujas. Nors ir turės kitus pasus, vis tiek jausis kinai, o ne amerikiečiai ar anglai.
Dabar, kai Kinijos ekonomika stiprėja, pakilo žmonių gyvenimo lygis, daug jaunimo važiuoja į užsienį studijuoti ir grįžta atgal į Kiniją. Emigrantai svečiose šalyse dėl kalbos, kultūros, papročių skirtumų patirdavo daug sunkumų ir greitai suvokė - jeigu šalia bus tautiečių, gyvens lengviau, jausis saugiau, galės tikėtis pagalbos. Dėl viso to pirmieji užsienyje įsikūrę kinai buvo priversti gyventi kartu, taip atsirado kinų rajonai, juose negyvena kitataučiai. Jie atsirado natūraliai, specialiai jų niekas nekūrė.
Matome, kad gerbiama Inga, puikiai ir pati žinanti, kad kinai priklauso vienai sunkiausiai asimiliuojamų tautinių mažumų pasaulyje, iš savo pašnekovo išgirdusi tiesioginį to patvirtinimą "Jie vis tiek liks kinai, jų gyslomis teka kiniškas kraujas. Nors ir turės kitus pasus, vis tiek jausis kinai, o ne amerikiečiai ar anglai [ar lietuviai]." - nei kiek dėl to nesusirūpino.
Būta čia ko - pamanykit, keli šimtai tūkstančių svetimšalių, kurių ir vaikai niekada nesijaus lietuviais. Tolerantiškam žmogui tai menkniekis, palyginus su tų žmonių galimybėmis pagerinti savo ekonominę padėtį ir nuosavais poreikiais mėgautis egzotiškų kraštų koloritu neišvažiuojant iš gimtojo miesto.
O kaip turės jaustis tie Lietuvos gyventojai, kurių verslus ir darbus perims atvykėliai - niekam neįdomu. Tegul konkuruoja darbo rinkoje ir nešdinasi von iš Lietuvos pralaimėjimo atveju.
Beje, Ingos pašnekovas mestelėjo užuominą, į kurią tolerantiškoji žurnalistė pabrėžtinai nekreipė dėmesio - apie komunistinės KLR valdžios 30 metų atgal pradėtą vykdyti emigracinę ekspansiją, kuri dasirito ir iki mūsų. Komunistinė Kinijos vyriausybė yra priėmusi potvarkius, kuriais valstybė skatina ir palaiko gyventojų siekį išvykti dirbti į užsienį. Taip siekiama sumažinti itin didelę gyventojų koncentraciją Kinijos Liaudies Respublikoje, kuri yra daugiausia gyventojų turinti šalis pasaulyje - 1,3 mlrd. ir dauginti jos politiką palaikančių įtakos grupių įvairiose šalyse plėtrą.
Nuostabu, bet ši savo žmonių išstūmimo užsienin komunistų politika sulaukia didžiulio palaikymo iš demokratinės Lietuvos tolerantiškosios žurnalistės. Ir ne tik iš jos, bet iš visos tolerancijos ideologija besivadovaujančios šviesuomenės.
Negasdina jų ir dar vienas kinų bendruomenės emigracijoje ypatumas, kuri, anot Ingos pašnekovo "..greitai suvokė - jeigu šalia bus tautiečių, gyvens lengviau, jausis saugiau, galės tikėtis pagalbos. ..taip atsirado kinų rajonai, juose negyvena kitataučiai. Jie atsirado natūraliai, specialiai jų niekas nekūrė".
Negi niekam nepasidarė įdomu, kokiu būdu miesto rajonas, apgyvendintas vietiniais autochtonais staiga "natūraliai" virsta kinų rajonu, kuriame kitataučiai, nepriklausomai nuo jų tolerancijos, kažkodėl nebegyvena? Nors teko skaityti tų metodų aprašymus, bet neplėtosiu šios temos, tik pasakysiu, kad nepavydžiu Vilniaus mikrorajono namų, kuriuose nuspręs "natūraliai įsikurti" kinų kvartalas, gyventojams.
Bet ne tik tai nepateko į tolerantiškosios Ingos Liutkevičienės dėmesio lauką. Šiap jau Lietuvos žmonių interesais ir pakantumo doktrina besivadovaujantys žurnalistai seniausiai visais varpais trimituoja apie menkai kontroliuojamos imigracijos būtent iš Kinijos pavojus.
Sostinės Saulėtekio bendrabučiuose - darbininkų iš Kinijos ir darbdavių konfliktas
Šiuo metu Saulėtekio bendrabučiuose, vadinamojoje „kamčiatkoje“, LNK duomenimis, gyvena apie 70 kinų darbininkų, kurie turi leidimus dirbti Lietuvoje, tačiau darbą iš jų turi tik apie 10. Kiti dienas leidžia vaikščiodami po kiemus ir gatves ir ieškodami kokio užsiėmimo.
Kinų darbininkai bendrabutyje gyvena itin sunkiomis sąlygomis - bendrabutis remontuojamas, ir po kelis apleistuose kambariuose apgyvendinti kinai braido aplink trūkusius vamzdžius ir net neturi kur gamintis maisto - el. viryklės šiuo metu neveikia.
Kiek pavyko išsiaiškinti LNK „Žinioms“, kai kurios įdarbinimu užsiimančios agentūros atveža kinus kaip pigią darbo jėgą. Neretai į Lietuvą atvežti net anglų kalbos nemokantys darbininkai po mėnesio būna atleidžiami ir paliekami likimo valiai. Kartais kinai yra paskolinami ar išnuomojami darbdaviams, kuriems reikia pigios darbo jėgos, o vėliau vėl grąžinami į Saulėtekį. Liudininkų teigimu, kinai Saulėtekyjė taip gyvena jau kelis mėnesius
Vilniuje - vergų turgus
...
tyrimą pradėję Migracijos tarnybos ir Darbo inspekcijos atstovai pareiškė, kad į Lietuvą atvykę kinai tampa vergais.
Niekam negalėjo šauti į galvą, kad taip nutiks Lietuvoje. XXI amžiuje. Į Lietuvą Izraelio įmonės „Labour and Construction Services“ atsivežti kinai tapo beteise ir pigia darbo jėga. Kam jie gali skųstis: nemoka nei lietuviškai, nei rusiškai, nei angliškai. Už sekinantį darbą Vilniaus paukštyno cechuose balandžio pabaigoje jie gavo po 300 litų. Šių pinigų kiekvienam darbininkui turi pakakti iki birželio 28 d., tam, kad nusipirktų truputį ryžių ir nemirtų iš bado. Lu (pavardė pakeista) - vienas iš 79 laimės ieškoti į Lietuvą atvykusių kinų.
Moderni vergovė Lietuvoje
TMO Vilniaus biuro vadovė dr. Audra Sipavičienė teigė, jog Migracijos departamento, Valstybinės darbo inspekcijos bei Lietuvos darbo biržos atstovus susirinkti paskatino dažnėjančios situacijos, kai į Lietuvą atvežti užsieniečiai „pernuomojami“, jiems nėra darbo arba jie dirba vergų sąlygomis. Nors Darbo inspekcija imasi įvairių priemonių, tačiau „moderniosios vergovės“ reiškinys vis tiek egzistuoja. Tie, kurie į Lietuvą atveža pigią darbo jėgą, išsisuka nuo bausmių, labiausiai nukenčia patys užsieniečiai.
Vilniaus miesto Migracijos tarnybos užsieniečių reikalų skyriaus vedėja Irena Dvilaitienė prisiminė rugpjūčio mėnesį kilusį skandalą. Saulėtekio bendrabutyje buvo nelegaliai apgyvendinti į Lietuvą dirbti atvežti Kinijos piliečiai. Kai kuriems kinams buvo žadėtas darbas statybose, daugelis jų buvo priversti vergauti „Vilniaus paukštyne“.
Pasak specialistų, Kinijoje minėti užsieniečiai vienai Izraelio įmonei, įregistruotai Lietuvoje, sumokėjo po 35 tūkstančius litų, kad būtų įdarbinti mūsų šalyje. Tačiau atvežti kinai buvo „pernuomoti“. Nors „Vilniaus paukštynas“ už darbo jėgą mokėjo Izraelio įmonei, ši nesirūpino Kinijos piliečiais, nemokėjo jiems darbo užmokesčio. Tarsi vergai kinai čia dirbo nelegaliai, gaudami vos po kelis šimtus litų už darbą.
I.Dvilaitienės teigimu, daugiau nei 50 kinų bus išsiųsti į savo šalį. Dėl įstatymų pažeidimo teismą pasiekė kelios bylos, tačiau jų nagrinėjimas dar nesibaigė. Teismo procesui pasibaigus, kinai bus išsiųsti iš Lietuvos
Kaip matome pilna straipsnių apie tai ir tikrai jie negalėjo nepakliūti gerbiamai Ingai į akis.
Bet, kaip tokiais atvejais sako lietuvių tauta - "Ne visi akli mato". Todėl nekreipdama jokio dėmesio į kiniečių imigracijos žiaurias realijas, gresiančias Lietuvai labai netgi nemenkais nemalonumais ateityje, gerbiama Inga dalinasi su skaitytojais savo tolerantiškai-politkorektiškomis svajomis apie būsimą autentišką Vilniaus Čainatauną:
Rodos, dabar uodžiu iš mažų užkandinių sklindančius kiniško maisto kvapus, regiu spalvų jūrą, matau, kaip nuo vandenyno atskriejęs vėjas sūpuoja raudonus kinų žibintus ir galvoju - būtų puiku, jei išsipildytų verslininko p. Suno prognozės apie kinų rajoną Lietuvoje, tik nenorėčiau, kad jis būtų toks sterilus ir be jokio kiniško kvapo - toks, koks yra šio kino butas Vilniuje.
Nei ką pridėti, nei atimti iš šios tolerantiškumo kvintesencijos.
Baigdamas noriu pacituoti gerbiamos Ingos svajonės apie Vilniaus Čainatauną fragmentą:
...penkiasdešimtmetis Jian Jingas Liu,...gyvenantis ir dirbantis Lietuvoje taip pat dešimt metų. .. vis viliasi, kad ateis metas, kai grįš į Pekiną, nes ten jo laukia žmona. Tačiau kol kas to padaryti neįmanoma - tėvynėje vis dar prastos ekonominės sąlygos, todėl į Vilnių gyventi ir mokytis atvyko jo duktė. Tėvas padeda išsimokslinti.
- ir pridurti, kad jeigu Dievas nuspręstu atlyginti kiekvienam pagal jo darbus dar šiame gyvenime, tai po kokių penkių metų įvyktų maždaug toks hipotetinis Tolerantiško Vyr.Redaktoriaus ir Tolerantiškos Žurnalistės pokalbis:
- Kvietėte, gerbiamas Redaktoriau? Manęs Čainatauno seniūnas Sun Hui dėl intervių laukia ...
- Ėėė, taip, Inga, bet gal geriau atsisėsk. Turiu tau naujieną.
- O??
- Pameni tą mergaičiukę, Jian Jing Liu dukrą? Na, ta, kinietukę, kur kažkada straipsnyje apie savo Svajonių Čainatauną aprašinėjai?
- Žinoma, nuostabi mergaitė, tokia gabi ir imli....
- Taip, taip...bet tu gal vandens nori? Imk, imk arčiau, negazuotas..taigi, gal girdėjai - ji žurnalistiką šiemet baigė?
- Oo!?
- Nusprendžiau priimti ją į darbą. Supranti, reikia stiprinti kolektyve toleranciją. Negriukę iš Afrikos jau turime ir vietinis čigonas yra, dar tas - alternatyviai intelektualus iš specmokyklos. Viskas lyg ir nieko, kažką rašo žmonės, bet va azijiečių neturime nei vieno.
- Labai Jums Pritariu, gerbiamas Redaktoriau, tie blyškūs lietuviški veidai tikrai pakyri, jokio kolorito, jokios egzotikos.
- Taip ir žinojau, kad Tu suprasi! Taip ir žinojau...
- Mmm?
- Matai, man reikia rašančio žmogaus - daugiau alternatyviai raštingų mes sau leisti nebegalime. O ir ta negriukė lietuviškai taip ir neišmoko - krebždena kažką suachili kalba, greit už vertimo paslaugas nebeišsimokėsim. Nors krūtinė jos graži.. Apie Kirtimų gyventojo įprotį apsirūkius mojuoti botagu ir pasisodinus ant kelių diktuoti mano sekretorei straipsnius apie tradicinių savo tautos verslų ypatumus geriau patylėsiu. Greit vargšė vietoje "labas" - "yhohoho" sakys... Tai va, ta kinietukė puikiai rašo lietuviškai ir galės būti pirmoji mūsų plunksna!
- Pppppalaukit, bet juk Pirmoji plunksna - tai AŠ!
- Tu vandenėlio gurkštelk, gurkštelk - negazuotas gi! Gi sakiau, toleranciją reikia stiprinti - pati suprask, negriukės ar romo atleisti negaliu. Apie alternatyviai protingą - geriau išvis patylėsiu, gi žinai, kad jis dar ir gėjus. Jokių šansų. Jokių. Belieki Tu.
- Bbbbetgi tiek metų...tttiek knygų...apie tttolerancija...kkkinataunas vėlgi...Jėzus mArija, kaipgi galima taip!?
- Na, na, Inga, nepradėk čia skleisti to atgyvenusio katalikiško fundamentalizmo - dar išgirs kas! Ir ašarų čia neliek - vandenį sakau gerk, vandenį...
* * * * *
...šioje kulminacijoje mes ir paliksime tęsti mūsų hipotetinio pokalbio herojus vienus.
Uždanga.
Na, jeigu atsirado nors vienas, daskaitęs šią nuobodinio pasaką iki šios vietos, tai aš jo taip lengvai nepaleisiu - o priminsiu, apie ką rašiau pradžioje ir nudžiuginsiu dar nedideliu apibendrinimu:
Iš aukščiau nagrinėto gerb.Ingos Liutkevičienės teksto analizės galime daryti išvadas, kad tolerancijai, kaip mąstymo ir elgsenos modeliui būdinga:
a) svarstant imigracijos politikos ir etninės sudėties pokyčių klausimus prioritetą teikti ne Lietuvos pilietinės tautos, bet kitų valstybių piliečių interesams;
b) siekis pakeisti europietišką ir krikščionišką mūsų miestų ir miestelių veidą įdiegiant į juos kuo didesnes visiškai svetimos ir tolimos kultūros ir religijos bendruomenes;
c) siekis, kad įdiegtos kitatautės bendruomenės kuo ilgiau (ideale - amžinai) išsaugotu kuo didesnę savo etninę ir kultūrinę specifiką bei nesiasimiliuotu;
d) visiškas galimų pavojų, bėdų ir grėsmių Lietuvos gyventojams iš tokių bendruomenių narių pusės demonstratyvus nematymas ir nepaisymas.
O dabar palyginkime šiuos empyriniu būdu atrastus būdingus tolerancijos bruožus su mano vartojamu apibrėžimu:
Tolerancija - nenatūrali, iracionali individo ar visuomenės elgsena, pasireiškianti pakantumu vyraujančių toje visuomenėje etinių normų pažeidimui, nepagarbos nusistovėjusioms tradicijoms pasireiškimams bei vertybinių nuostatų niekinimui, o taip pat svetimų etinių normų, tradicijų bei vertybinių nuostatų primetimui.
Kaip anksčiau sakydavo okupantai - Не в бровь, а в глаз! [liet.atitikmuo: "tiesiai į dešimtuką!"]