Prisiminimai-3
Šiandien ką ne ką sužinojau naujo apie istoriją ir geografiją. Viename flakone.
Dviejų jaunuolių (gal keturiolikos) pašnekesys gatvėje:
- Tada amerikonai numetė ant Japonijos atomines bombas.
- Ir todėl japonai dabar gyvena salose?
Toliau nebegirdėjau. Gerai, kad domisi ne tik „Diablo II“.
Bet papasakoti penktadienio proga aš norėjau apie Kalvių dainuojamosios poezijos festivalį.
Brežnevas dar buvo gyvas. Numirs tų pačių metų rudenį ir taip sugadins mums vieną iš „Filologijos rudens“ vakarų.
Prasidėjus mokslo metams, kaip jūs visi gerai žinote, studentai važiuoja padėti žemdirbiams. Filologams kažkodėl atitenka pakankamai romantiška žemdirbystė - ne runkeliai, ne bulvės, bet obuoliai.
Tais metais mus kažkaip sukapojo. Pusė chebros - Kėdainių rajono soduose, kita pusė - Eišiškių. O draugystės tuomet dar veši kaip dedešvos, o mobiliųjų anei jokių ten soc. tinklų nėra, o obuolių skynimo savaitė priartėjo prie pabaigos.
Aš jau ir neprisimenu, kaip ten mes susiskambinome ar susirašėme (o gal dar Vilniuje buvome sutarę), bet galiausiai buvo bakstelėta pirštu į žemėlapį ir pasakyta - susitinkame maždaug pusiaukelėje, Kalviuose (kurie Kaišiadorių rajone), centrinėje aikštėje, paskui einam ant ežero kranto.
O kad tai nebūtų tiktai karštinamųjų patiekalų vartojimas drungną rugsėjo vakarą žaliose tėvynės pievose ant miglojančio ežero kranto, nusprendėme, kad kiekviena chebra paruoš po dainuojamosios poezijos kūrinį.
Traukinys iki Kaišiadorių, paskui autobusas iki Kalvių, paskui susitinkame, paskui dainos, muzika, estrada. Ir vieno iš kolegų graudus klausimas ryte: „Kas kūreno naktį laužą? Ten buvo ne prakura, o fleita.“ Gitaros išliko.
Bet aš tai penktadienio proga norėjau prezentuoti mūsų (Kėdainių padalinio) parengtą dainuojamosios poezijos kūrinį.
Šit:
Ateik pas mane,
Juk šiandien tokia diena,
Kai norisi baisiai
Neištikimybės vaisių.
Juk mes turim teisę,
Turim tokią teisę,
Suteikė mums ją
Konstitucija gera.
UPD. Prisiminiau, buvo dar trečias posmas.
Juk mes turim teisę,
Turim tokią teisę,
Kai pakyla geismas,
Skinti meilės vaisių.
Viskas. Paskui galima „užloopinti“ ir dainuoti be galo.
Ten kažkaip tom dienom buvo minima sovietų konstitucijos diena, tai mes pasistengėme būti brandžiai aktualūs. Keista, kad - priešingai negu daugelio mūsų studentavimo metų dainų - šitos iki šiol dar nepadainavo Gintarė.
Beje, ten pat, prie Kalvių ežero, gimė ir tokios poezijos:
Kaip jaunas dievas aš gražus,
Aistringas aš kaip jaunas vynas.
Todėl artėju pamažu
Prie savo pusnuogės kaimynės.
Ruduo, šalta, draugija visiškai vyriška, todėl poezijoje, be abejo, - tik tramdomo jaunatviško ilgesio sublimaciją, o ne koks nors realizmas.
Kada nors kitą kartą papasakosiu, kaip mes su Gintautu Dūdėnu dalyvavome studentų statybinių būrių sąskrydžio patriotinės dainos konkurse ir kas iš to išėjo.
Gero savaitgalio.
Dviejų jaunuolių (gal keturiolikos) pašnekesys gatvėje:
- Tada amerikonai numetė ant Japonijos atomines bombas.
- Ir todėl japonai dabar gyvena salose?
Toliau nebegirdėjau. Gerai, kad domisi ne tik „Diablo II“.
Bet papasakoti penktadienio proga aš norėjau apie Kalvių dainuojamosios poezijos festivalį.
Brežnevas dar buvo gyvas. Numirs tų pačių metų rudenį ir taip sugadins mums vieną iš „Filologijos rudens“ vakarų.
Prasidėjus mokslo metams, kaip jūs visi gerai žinote, studentai važiuoja padėti žemdirbiams. Filologams kažkodėl atitenka pakankamai romantiška žemdirbystė - ne runkeliai, ne bulvės, bet obuoliai.
Tais metais mus kažkaip sukapojo. Pusė chebros - Kėdainių rajono soduose, kita pusė - Eišiškių. O draugystės tuomet dar veši kaip dedešvos, o mobiliųjų anei jokių ten soc. tinklų nėra, o obuolių skynimo savaitė priartėjo prie pabaigos.
Aš jau ir neprisimenu, kaip ten mes susiskambinome ar susirašėme (o gal dar Vilniuje buvome sutarę), bet galiausiai buvo bakstelėta pirštu į žemėlapį ir pasakyta - susitinkame maždaug pusiaukelėje, Kalviuose (kurie Kaišiadorių rajone), centrinėje aikštėje, paskui einam ant ežero kranto.
O kad tai nebūtų tiktai karštinamųjų patiekalų vartojimas drungną rugsėjo vakarą žaliose tėvynės pievose ant miglojančio ežero kranto, nusprendėme, kad kiekviena chebra paruoš po dainuojamosios poezijos kūrinį.
Traukinys iki Kaišiadorių, paskui autobusas iki Kalvių, paskui susitinkame, paskui dainos, muzika, estrada. Ir vieno iš kolegų graudus klausimas ryte: „Kas kūreno naktį laužą? Ten buvo ne prakura, o fleita.“ Gitaros išliko.
Bet aš tai penktadienio proga norėjau prezentuoti mūsų (Kėdainių padalinio) parengtą dainuojamosios poezijos kūrinį.
Šit:
Ateik pas mane,
Juk šiandien tokia diena,
Kai norisi baisiai
Neištikimybės vaisių.
Juk mes turim teisę,
Turim tokią teisę,
Suteikė mums ją
Konstitucija gera.
UPD. Prisiminiau, buvo dar trečias posmas.
Juk mes turim teisę,
Turim tokią teisę,
Kai pakyla geismas,
Skinti meilės vaisių.
Viskas. Paskui galima „užloopinti“ ir dainuoti be galo.
Ten kažkaip tom dienom buvo minima sovietų konstitucijos diena, tai mes pasistengėme būti brandžiai aktualūs. Keista, kad - priešingai negu daugelio mūsų studentavimo metų dainų - šitos iki šiol dar nepadainavo Gintarė.
Beje, ten pat, prie Kalvių ežero, gimė ir tokios poezijos:
Kaip jaunas dievas aš gražus,
Aistringas aš kaip jaunas vynas.
Todėl artėju pamažu
Prie savo pusnuogės kaimynės.
Ruduo, šalta, draugija visiškai vyriška, todėl poezijoje, be abejo, - tik tramdomo jaunatviško ilgesio sublimaciją, o ne koks nors realizmas.
Kada nors kitą kartą papasakosiu, kaip mes su Gintautu Dūdėnu dalyvavome studentų statybinių būrių sąskrydžio patriotinės dainos konkurse ir kas iš to išėjo.
Gero savaitgalio.