Apie Justiną Marcinkevičių
Kai man buvo 12-14, mokėjau kilometrus jo eilių.
Dar ir dabar galėčiau be paliovos deklamuoti atmintinai kokią valandą - „nuo tolumos, tolumos, platumos, platumos“ per „šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu“ ir „pasiilgau arklio, paprasčiausiai pasiilgau arklio, jo protingų ir gerų akių“ iki „vakarinio dangaus šviesoje koks gražus tavo veidas, gimtine“.
O dar juk - „Senas žilas Veinemeinas taip tuomet visiems kalbėjo, tokią ištarmę jiems sakė“. Nekalbant jau apie trilogiją. O dar Mickevičius lietuviškai.
Kai buvo 15-16 - labiau Marcelijus, prasidėjo nuo Kernagio padainuoto, paskui visas kitas, 17-18 - jau Geda ir Bložė, na ir visas pasaulinės literatūros plūsmas - nuo Apollinaire‘o iki Macuo Basio. O kai įstoji studentauti - tai kokie ten jau skaitymai. Reikia skubėti gyventi ir savo eiles rašyti. Tada žiūrėjimas į vaikystėje mokėtas poeto eiles jau buvo toks labiau maištingas - per gležnos, per ramios, per kažkokios sterilios, per labai ne iš mūsų gyvenimo.
Prieš porą metų rudenį sodyboje atsiverčiau tomelį - nedariau to jau tikrai gal dvidešimt metų - ir nugrimzdau visam vakarui. Paprasta, aišku, skaidru - kaip japoniškas sodas. Arba pušynas ant kalvos. Turėjo nubyrėti visi tie jaunystės „pasaulį seną suardysim“, visi tie „aš geriausiai viską žinau“, kad pajustum.
Pernai birželį baigėsi viena epocha. Dabar baigiasi dar viena.
Dar ir dabar galėčiau be paliovos deklamuoti atmintinai kokią valandą - „nuo tolumos, tolumos, platumos, platumos“ per „šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu“ ir „pasiilgau arklio, paprasčiausiai pasiilgau arklio, jo protingų ir gerų akių“ iki „vakarinio dangaus šviesoje koks gražus tavo veidas, gimtine“.
O dar juk - „Senas žilas Veinemeinas taip tuomet visiems kalbėjo, tokią ištarmę jiems sakė“. Nekalbant jau apie trilogiją. O dar Mickevičius lietuviškai.
Kai buvo 15-16 - labiau Marcelijus, prasidėjo nuo Kernagio padainuoto, paskui visas kitas, 17-18 - jau Geda ir Bložė, na ir visas pasaulinės literatūros plūsmas - nuo Apollinaire‘o iki Macuo Basio. O kai įstoji studentauti - tai kokie ten jau skaitymai. Reikia skubėti gyventi ir savo eiles rašyti. Tada žiūrėjimas į vaikystėje mokėtas poeto eiles jau buvo toks labiau maištingas - per gležnos, per ramios, per kažkokios sterilios, per labai ne iš mūsų gyvenimo.
Prieš porą metų rudenį sodyboje atsiverčiau tomelį - nedariau to jau tikrai gal dvidešimt metų - ir nugrimzdau visam vakarui. Paprasta, aišku, skaidru - kaip japoniškas sodas. Arba pušynas ant kalvos. Turėjo nubyrėti visi tie jaunystės „pasaulį seną suardysim“, visi tie „aš geriausiai viską žinau“, kad pajustum.
Pernai birželį baigėsi viena epocha. Dabar baigiasi dar viena.