Apie laiką
Pasirašė čia, bežiūrint pro langą į vis taip pat ramiai ižą stumiančią Nerį. Netyčia.
Židiny traška beržo malkos, lempos popieriniame kiniškame gaubte daužosi zvimbia nuo netikėtos šilumos atsigavusi musė. Vos šešios valandos, o jau visiškai gili tamsa. Lango stiklo juoduly atsispindi liepsna. Ant stalo, ant senų „Žvejo kalendoriaus“ lapų guli sudžiūvę bazilikai.
Laikas visai kitoks. Laikas susispaudžia į mažas, labai mažas kapsules. Į konservus. Vasarą, kai vietoj tamsos - dvi-trys prieblandos valandos, laikas išsipleikia po visas pievas. Voliojasi kaip patenkintas ir sotus katinas. Dabar, žiemos prieangyje jis - pilka pelė - tik išlindo iš urvelio ir jau vėl turi dingti jame.
Nėra paprasta išmokti gyventi ne vien tik paros ar savaitės, bet ir metų ritmu. Šiek tiek apsnūsti kaip barsukui, kai šalnos nukandžioja ir gaures, ir jurginus, ir melsves. Atkusti ir krutėti be perstojo kaip vaikus šeriantis varnėnas, kai pradeda žydėti sodai, kai skleidžiasi primulės ir krauna pumpurus vilkdalgiai.
Laikas yra kitoks kiekvienoje metų atkarpoje. Pajusti jo ritmą, jo srovenimą ir būtų bemaž visų rūpesčių sprendimas. Dienos ritmą, savaitės ritmą, mėnesio, metų laiko, metų. Ir čiuožti tame ritme - kaip vandens čiuožikas bangoje, kaip mėlynas laumžirgis ant vėjo lenkiamos plūdės, kaip kamanė ant svyruojančio žvaigždūnės žiedo.
Tai ir yra svarbiausia. Neprievartauti laiko, pajusti jį, susitaikyti su juo. Visas tas džiazas. Ne maršas ir juoba ne koks šlageris. Juk laiką mes turime įsikėlę ne tik viršun - Grįžulo ratų sukimasis apie Šiaurinę, Aušrinė, kuri ta pati Vakarinė, delčia išstumia pilnatį. Turime mes jį besiskleidžiantį ne tik šalia - o, o kas čia dygsta, a, kiek daug šiemet žiedinių pumpurų, kaip anksti pražydo šalpusniai, o - prinoko žemuogės, aha - dar yra prinoksiančių aviečių.
Mes dar jį turime viduje - įsiklausę išgirstame savo plakančią širdį. Kartais ji plaka greičiau - kai, pavyzdžiui, nubėgome iki ežero išsimaudyti. Arba kai trečia valanda laukiame Jos ateinant. Pelių širdys plaka labai greitai, ir jos gyvena trumpai. Dramblių širdys plaka lėtai, ir jie gyvena ilgai. Sako, kad kiekvienai gyvai ir krutančiai būtybei yra skirtas tam tikras širdies dūžių gyvenime kiekis. Atskaičiuoja širdis tuos dūžius ir viskas. Gal todėl jogams labai rūpi kaip galima labiau sulėtinti širdies plakimą, kvėpavimą. Ištempti savo asmeninį laiką.
Trys laiko sluoksniai - mano širdies plakimo, augalo dygimo, sužydėjimo ir nuvytimo, ir dangaus šviesulių sukimosi virš galvos. Šiuose trijuose laiko sluoksniuose ir gyveni. Tai trys skirtingi ritmai vienu metu ir tai sudėtingiausias kūrinys, kurį žmogus gali sugroti. Jeigu bent vienas ritmas ima vyrauti ir užgožia kitus, nieko gero iš to laukti nebegali. Prasideda aritmija. Prasideda irimas.
Atsiprašau...
Židiny traška beržo malkos, lempos popieriniame kiniškame gaubte daužosi zvimbia nuo netikėtos šilumos atsigavusi musė. Vos šešios valandos, o jau visiškai gili tamsa. Lango stiklo juoduly atsispindi liepsna. Ant stalo, ant senų „Žvejo kalendoriaus“ lapų guli sudžiūvę bazilikai.
Laikas visai kitoks. Laikas susispaudžia į mažas, labai mažas kapsules. Į konservus. Vasarą, kai vietoj tamsos - dvi-trys prieblandos valandos, laikas išsipleikia po visas pievas. Voliojasi kaip patenkintas ir sotus katinas. Dabar, žiemos prieangyje jis - pilka pelė - tik išlindo iš urvelio ir jau vėl turi dingti jame.
Nėra paprasta išmokti gyventi ne vien tik paros ar savaitės, bet ir metų ritmu. Šiek tiek apsnūsti kaip barsukui, kai šalnos nukandžioja ir gaures, ir jurginus, ir melsves. Atkusti ir krutėti be perstojo kaip vaikus šeriantis varnėnas, kai pradeda žydėti sodai, kai skleidžiasi primulės ir krauna pumpurus vilkdalgiai.
Laikas yra kitoks kiekvienoje metų atkarpoje. Pajusti jo ritmą, jo srovenimą ir būtų bemaž visų rūpesčių sprendimas. Dienos ritmą, savaitės ritmą, mėnesio, metų laiko, metų. Ir čiuožti tame ritme - kaip vandens čiuožikas bangoje, kaip mėlynas laumžirgis ant vėjo lenkiamos plūdės, kaip kamanė ant svyruojančio žvaigždūnės žiedo.
Tai ir yra svarbiausia. Neprievartauti laiko, pajusti jį, susitaikyti su juo. Visas tas džiazas. Ne maršas ir juoba ne koks šlageris. Juk laiką mes turime įsikėlę ne tik viršun - Grįžulo ratų sukimasis apie Šiaurinę, Aušrinė, kuri ta pati Vakarinė, delčia išstumia pilnatį. Turime mes jį besiskleidžiantį ne tik šalia - o, o kas čia dygsta, a, kiek daug šiemet žiedinių pumpurų, kaip anksti pražydo šalpusniai, o - prinoko žemuogės, aha - dar yra prinoksiančių aviečių.
Mes dar jį turime viduje - įsiklausę išgirstame savo plakančią širdį. Kartais ji plaka greičiau - kai, pavyzdžiui, nubėgome iki ežero išsimaudyti. Arba kai trečia valanda laukiame Jos ateinant. Pelių širdys plaka labai greitai, ir jos gyvena trumpai. Dramblių širdys plaka lėtai, ir jie gyvena ilgai. Sako, kad kiekvienai gyvai ir krutančiai būtybei yra skirtas tam tikras širdies dūžių gyvenime kiekis. Atskaičiuoja širdis tuos dūžius ir viskas. Gal todėl jogams labai rūpi kaip galima labiau sulėtinti širdies plakimą, kvėpavimą. Ištempti savo asmeninį laiką.
Trys laiko sluoksniai - mano širdies plakimo, augalo dygimo, sužydėjimo ir nuvytimo, ir dangaus šviesulių sukimosi virš galvos. Šiuose trijuose laiko sluoksniuose ir gyveni. Tai trys skirtingi ritmai vienu metu ir tai sudėtingiausias kūrinys, kurį žmogus gali sugroti. Jeigu bent vienas ritmas ima vyrauti ir užgožia kitus, nieko gero iš to laukti nebegali. Prasideda aritmija. Prasideda irimas.
Atsiprašau...