Iš tų pačių šaknų žiedai kitokie
Po „nupjovimu“ - reklama žiaurioji.
Taip atsitiko, kad tik ką skaičiau Evelyno Waugh romaną „Vargingi kūnai“ („Vile Bodies“).
Ir lygiai tuo pat metu Gintaras Varnas paprašė peržiūrėti Federico Garcia Lorcos „El Publico“ vertimą (ten yra nuotykių su įvairiomis versijomis).
Abu pasirodė 1930 metais.
Ir tas vienalaikiškumas justi. Ko gero, emocinėje abiejų kūrinių auroje - dusimas, beprasmybė, tuštuma, ieškojimas, persisotinimas, pasaulio sutrupėjimas.
Kaip viena tokia pasakė apie kitus tokius - prarastoji karta. Tik šita gal jau - poprarastoji karta. Ta, kuri nekariavo pirmajame pasauliniame kare, o užaugo tarpukariu.
Bet. Vienas yra visiškai, iki kaulų čiulpų, angliškas. Kitas yra visiškai, iki plaukų šaknų, andalūziškas. Ir kaip smagu tai matyti - kai panašios emocijos, tokia pati pasaulėžiūra taip skirtingai skleidžiasi skirtingose kultūrose.
Čia - iš Lawrence‘o Sterno ir Jonathano Swifto ateinanti gili auto ir kitokia ironija, kartais perauganti į kažkokį ne spygliuotą, o pūkuotą sarkazmą.
O čia - iš ispanų baroko dramos paveldėta, bet pavargusi aistra, keista kančia ir tvankiame sapne godžiai gaudomas gaivaus oro gurkšnis.
Taip, čia aš taip reklamuoju abu.
Ir šiais metais lietuviškai išleisimą Evelyno Waugh romaną, ir iš naujo Gintaro Varno perkuriamą spektaklį.
Taip atsitiko, kad tik ką skaičiau Evelyno Waugh romaną „Vargingi kūnai“ („Vile Bodies“).
Ir lygiai tuo pat metu Gintaras Varnas paprašė peržiūrėti Federico Garcia Lorcos „El Publico“ vertimą (ten yra nuotykių su įvairiomis versijomis).
Abu pasirodė 1930 metais.
Ir tas vienalaikiškumas justi. Ko gero, emocinėje abiejų kūrinių auroje - dusimas, beprasmybė, tuštuma, ieškojimas, persisotinimas, pasaulio sutrupėjimas.
Kaip viena tokia pasakė apie kitus tokius - prarastoji karta. Tik šita gal jau - poprarastoji karta. Ta, kuri nekariavo pirmajame pasauliniame kare, o užaugo tarpukariu.
Bet. Vienas yra visiškai, iki kaulų čiulpų, angliškas. Kitas yra visiškai, iki plaukų šaknų, andalūziškas. Ir kaip smagu tai matyti - kai panašios emocijos, tokia pati pasaulėžiūra taip skirtingai skleidžiasi skirtingose kultūrose.
Čia - iš Lawrence‘o Sterno ir Jonathano Swifto ateinanti gili auto ir kitokia ironija, kartais perauganti į kažkokį ne spygliuotą, o pūkuotą sarkazmą.
O čia - iš ispanų baroko dramos paveldėta, bet pavargusi aistra, keista kančia ir tvankiame sapne godžiai gaudomas gaivaus oro gurkšnis.
Taip, čia aš taip reklamuoju abu.
Ir šiais metais lietuviškai išleisimą Evelyno Waugh romaną, ir iš naujo Gintaro Varno perkuriamą spektaklį.