Apie proanūkius, peles ir kaktusus
Radau skanią citatą.
„Aš turiu mokytis politikos ir karo meno, kad mano sūnūs galėtų mokytis matematikos ir filosofijos. Mano sūnūs turėtų mokytis matematikos ir filosofijos, geografijos, gamtos mokslų, laivų statybos, navigacijos, prekybos ir žemės ūkio, kad jų vaikai turėtų teisę mokytis tapybos, poezijos, muzikos, architektūros, skulptūros, gobelenų ir porceliano kūrimo.“
Johnas Adamsas
Tik man kažkodėl norisi pridurti: o štai mano proanūkiai vėl turės mokytis politikos ir karo meno.
O aš dar norėjau apie tą mūsų numylėtąją žiniasklaidą. Kad ir trečiadienio proga.
Čia dar galima būtų prisiminti Sauliaus Žuko esė apie žodžio „numylėta“ semantiką Maironio kūryboje. Bet gal ne.
Man patiko Tomo Bagdono rašinys. Originalaus šaltinio, be abejo, nenurodinėsiu komunikacijos higienos sumetimais.
Ir iš tikrųjų - tie mūsų paraudojimai labai jau primena peles.
Ne tas iš „Dviračio“, bet tas, kur „springo, verkė, bet vis tiek graužė kaktusą“. Arba tą davatką, kuri paraudusi piktinasi, kad jai rodo pornografiją, bet niekaip neperjungia kanalo.
Nagi, jeigu bloga - neskaitykit, nežiūrėkit. Nebus dirvožemio, nebus ir piktžolių. Yra pasaulyje, ką skaityti. Kad ir Johno Adamso raštus. Arba Šv. Augustino „Išpažintį“. Arba „Dvylika kėdžių“.
O dar galite, pavyzdžiui, rašyti.
„Aš turiu mokytis politikos ir karo meno, kad mano sūnūs galėtų mokytis matematikos ir filosofijos. Mano sūnūs turėtų mokytis matematikos ir filosofijos, geografijos, gamtos mokslų, laivų statybos, navigacijos, prekybos ir žemės ūkio, kad jų vaikai turėtų teisę mokytis tapybos, poezijos, muzikos, architektūros, skulptūros, gobelenų ir porceliano kūrimo.“
Johnas Adamsas
Tik man kažkodėl norisi pridurti: o štai mano proanūkiai vėl turės mokytis politikos ir karo meno.
O aš dar norėjau apie tą mūsų numylėtąją žiniasklaidą. Kad ir trečiadienio proga.
Čia dar galima būtų prisiminti Sauliaus Žuko esė apie žodžio „numylėta“ semantiką Maironio kūryboje. Bet gal ne.
Man patiko Tomo Bagdono rašinys. Originalaus šaltinio, be abejo, nenurodinėsiu komunikacijos higienos sumetimais.
Ir iš tikrųjų - tie mūsų paraudojimai labai jau primena peles.
Ne tas iš „Dviračio“, bet tas, kur „springo, verkė, bet vis tiek graužė kaktusą“. Arba tą davatką, kuri paraudusi piktinasi, kad jai rodo pornografiją, bet niekaip neperjungia kanalo.
Nagi, jeigu bloga - neskaitykit, nežiūrėkit. Nebus dirvožemio, nebus ir piktžolių. Yra pasaulyje, ką skaityti. Kad ir Johno Adamso raštus. Arba Šv. Augustino „Išpažintį“. Arba „Dvylika kėdžių“.
O dar galite, pavyzdžiui, rašyti.