De natura in aquam demersa
Na, kaip jūs čia visi?
Aš tai va prisimenu kurias ne kurias Šventojo rašto vietas. Kaip antai:
„Aukščiau ir aukščiau ant žemės kilo vandenys, kol visi aukščiausi kalnai visur po dangumi liko apsemti. Pritvino vandenų penkiolika uolekčių aukščiau virš apsemtų kalnų. Ir visos gyvos būtybės, krutėjusios žemėje, žuvo: paukščiai, galvijai, žvėrys, visi gyvūnai, knibždantys žemėje, taip pat visi žmonės. Sausumoje visi, turėję šnervėse gyvybės alsavimą, mirė.“
Pradžios, 7, 19-22
Kai iš ryto atsibudęs išeini į kiemą ir už artimiausio gėlyno pamatai šitą veikėją bevarlinėjantį:
supranti, kad gal jau ir laikas statytis laivą kaip tam Nojui.
Nepamenu, kada buvo tiek vandens. Pievos įmurusios žliugsi. Visos pelkės kupinos. Šuliny dar niekad tiek nebuvo. Kūdra patvinusi. Ir petunijos tuose puoduose, kurie pasitaikė be skylių dugne, irgi virto kažkokiomis naujoviškomis vandenžolėmis.
Bet, nepaisant viso to šlapio reikalo, gyvenimas, žinokite, kolegos, yra gražus.
Voveraitės, ūmedės ir lepšiai dygsta. Kluone įsikūręs šeškas atbėga įsilipa į obelį. Katė palydi jį tingiu ir abejingu žvilgsniu.
Virgininiame kadagyje jau vaikus išperėjo čivyliai. Šitų ji tingiu ir abejingu žvilgsniu nelydėjo. Šituos vaikėsi.
Inkile vis dar maitina mažiukus kikiliai. Į stogo atbrailą bumbsi ir krinta žemėn grambuoliai - tokios jų gausybės nemačiau nuo vaikystės.
O toks vienas barzdotas redaktorius vėl palinkęs prie staklių braižo „Iliustruotojo mokslo“ Nr.9 planą (taip, tai begėdiška reklama).
O jūs ką tenuis visi veikiat?
Aš tai va prisimenu kurias ne kurias Šventojo rašto vietas. Kaip antai:
„Aukščiau ir aukščiau ant žemės kilo vandenys, kol visi aukščiausi kalnai visur po dangumi liko apsemti. Pritvino vandenų penkiolika uolekčių aukščiau virš apsemtų kalnų. Ir visos gyvos būtybės, krutėjusios žemėje, žuvo: paukščiai, galvijai, žvėrys, visi gyvūnai, knibždantys žemėje, taip pat visi žmonės. Sausumoje visi, turėję šnervėse gyvybės alsavimą, mirė.“
Pradžios, 7, 19-22
Kai iš ryto atsibudęs išeini į kiemą ir už artimiausio gėlyno pamatai šitą veikėją bevarlinėjantį:
supranti, kad gal jau ir laikas statytis laivą kaip tam Nojui.
Nepamenu, kada buvo tiek vandens. Pievos įmurusios žliugsi. Visos pelkės kupinos. Šuliny dar niekad tiek nebuvo. Kūdra patvinusi. Ir petunijos tuose puoduose, kurie pasitaikė be skylių dugne, irgi virto kažkokiomis naujoviškomis vandenžolėmis.
Bet, nepaisant viso to šlapio reikalo, gyvenimas, žinokite, kolegos, yra gražus.
Voveraitės, ūmedės ir lepšiai dygsta. Kluone įsikūręs šeškas atbėga įsilipa į obelį. Katė palydi jį tingiu ir abejingu žvilgsniu.
Virgininiame kadagyje jau vaikus išperėjo čivyliai. Šitų ji tingiu ir abejingu žvilgsniu nelydėjo. Šituos vaikėsi.
Inkile vis dar maitina mažiukus kikiliai. Į stogo atbrailą bumbsi ir krinta žemėn grambuoliai - tokios jų gausybės nemačiau nuo vaikystės.
O toks vienas barzdotas redaktorius vėl palinkęs prie staklių braižo „Iliustruotojo mokslo“ Nr.9 planą (taip, tai begėdiška reklama).
O jūs ką tenuis visi veikiat?