Teateinie
Adventas - kai ateina, artėja.
Ir štai dabar stojo pats tas toks metas, kai labai jau norisi, kad pagaliau liautųsi ateidinėjęs ir vieną kartą iš tikrųjų ateitų tas laikas, kai po minutę pradeda ilgėti diena. Na, labai norisi. Labai. Hrrrr, kaip labai. Taip labai norisi, kad kartais gali net kokį artimą savo kaip nors ir nuskriausti žodžiu, veiksmu ar mintimi.
Pilka danguje, po kojomis, galvoje, akyse. Depresija gali būti blogiau už pandemiją. Kur tas antinkinis kištukinis lizdas (kuris anksčiau vadinosi rozetė), kur galima būtų pasikrauti?
Bet pasipurtai, pats sau įspiri, prasitrini akis, susigrūdi į ausis ausines (kuriose dabar - taip taip -Verdi „Il Trovatore“) ir susirašęs įspūdingą „ToDo“ sąrašą kapstaisi sau toliau.
Turėjau nugriauti porą nemenkų darbų, buvau net uždraudęs sau menkiausią užklasinį skaitymą. Dabar jau nugrioviau, taigi galiu ne tik skaitymą sau leisti, bet ir brūkštelėjimą.
Bet brūkštelėjimas bus punktyrinis. Brūkšnelis apie šį, brūkšnelis apie tą.
Seimas tai užtveria juostą aplink pastatą, tai nukabina. Juosta primena filmus apie kriminalistus - šit aptverta nusikaltimo vieta.
Nemokamas patarimas valdžiai apie prevenciją - jau jeigu vieną savaitę trys mitingai, tai jūs kaip nors per provokatorius, agentus arba šiaip kokius plepučius šnibžtelėkit dar kelioms interesų grupėms (filatelistams, žvejams mėgėjams ar Bukčių gyventojams, pavyzdžiui), kad ir jie tą pačią savaitę paorganizuotų šį bei tą. Kol galiausiai niekas nežinos, kiek mitingų, kur mitingai, kada mitingai ir dėl ko mitingai. Policijos juostų gali ir nebereikėti. Kontroliuokite garo išleidžiamuosius vožtuvus, kontroliuokite. Nors ką ten kontroliuosi - visas garas jau išsileido į Londono ir Dublino apskritis. Net normaliai neapykantai žmonės nebeturi energijos. Nuovargis.
Paprastai aš klusnus kalbinės disciplinos šalininkas ir įgyvendintojas. Kalbos komisijos nutarimai - dura lex, sed lex. Ir nebambu. Ponia Irena pasakė: „O bus taip...“, aš sakau: „jahwol.“ Bet dabar sėdžiu ir pykstu.
Vienas toks žmogus redaguoja knygą apie italų virtuvę. Ten, aišku, daug visokių arancini, canelloni, mascarpone ir kitų parmeggiano reggiano. O užrašyti juos reikia lietuviškai. Na, gerai, mes susitaikom su tuo, kad prie mėsainių ir dešrainių prisijungia daugiaryžis (žinote, kas tai yra? Risoto. Hm, kodėl ne paella?.. Arba plovas?..). Kaip kiek anksčiau susitaikėme, kad čili pipirai yra aitriosios paprikos.
Bet - reikia užrašyti lietuviškai, o jokių lietuviškų žodžių nėra. Sužinom, kad kažkurioje „Kalbos kultūroje“ yra straipsnis apie italų kulinarijos terminus. Randam. „Kalbos kultūra“ Nr. 81. Skaitom. Autorė apžvelgia visą itališkų kulinarijos terminų rašybos lietuvių kalba polifoniją ir padeda išvadą: „O juk būtų tikrai visai nieko taip, jeigu kas sunormintų...“
Aha. Būtų. Tai sėsk vieną dieną ir normink, užuot postringavus. Mums ką daryti?
Uff. Kaip sakydavo Čingandžgukas Čingačgukas (ačiū anaiptol ) Didžioji Gyvatė.
Paburnojau raštu ir palengvėjo. Gal ir nieko išradimas buvo skundų knygos.
Einame toliau adventauti.
Ir štai dabar stojo pats tas toks metas, kai labai jau norisi, kad pagaliau liautųsi ateidinėjęs ir vieną kartą iš tikrųjų ateitų tas laikas, kai po minutę pradeda ilgėti diena. Na, labai norisi. Labai. Hrrrr, kaip labai. Taip labai norisi, kad kartais gali net kokį artimą savo kaip nors ir nuskriausti žodžiu, veiksmu ar mintimi.
Pilka danguje, po kojomis, galvoje, akyse. Depresija gali būti blogiau už pandemiją. Kur tas antinkinis kištukinis lizdas (kuris anksčiau vadinosi rozetė), kur galima būtų pasikrauti?
Bet pasipurtai, pats sau įspiri, prasitrini akis, susigrūdi į ausis ausines (kuriose dabar - taip taip -Verdi „Il Trovatore“) ir susirašęs įspūdingą „ToDo“ sąrašą kapstaisi sau toliau.
Turėjau nugriauti porą nemenkų darbų, buvau net uždraudęs sau menkiausią užklasinį skaitymą. Dabar jau nugrioviau, taigi galiu ne tik skaitymą sau leisti, bet ir brūkštelėjimą.
Bet brūkštelėjimas bus punktyrinis. Brūkšnelis apie šį, brūkšnelis apie tą.
Seimas tai užtveria juostą aplink pastatą, tai nukabina. Juosta primena filmus apie kriminalistus - šit aptverta nusikaltimo vieta.
Nemokamas patarimas valdžiai apie prevenciją - jau jeigu vieną savaitę trys mitingai, tai jūs kaip nors per provokatorius, agentus arba šiaip kokius plepučius šnibžtelėkit dar kelioms interesų grupėms (filatelistams, žvejams mėgėjams ar Bukčių gyventojams, pavyzdžiui), kad ir jie tą pačią savaitę paorganizuotų šį bei tą. Kol galiausiai niekas nežinos, kiek mitingų, kur mitingai, kada mitingai ir dėl ko mitingai. Policijos juostų gali ir nebereikėti. Kontroliuokite garo išleidžiamuosius vožtuvus, kontroliuokite. Nors ką ten kontroliuosi - visas garas jau išsileido į Londono ir Dublino apskritis. Net normaliai neapykantai žmonės nebeturi energijos. Nuovargis.
Paprastai aš klusnus kalbinės disciplinos šalininkas ir įgyvendintojas. Kalbos komisijos nutarimai - dura lex, sed lex. Ir nebambu. Ponia Irena pasakė: „O bus taip...“, aš sakau: „jahwol.“ Bet dabar sėdžiu ir pykstu.
Vienas toks žmogus redaguoja knygą apie italų virtuvę. Ten, aišku, daug visokių arancini, canelloni, mascarpone ir kitų parmeggiano reggiano. O užrašyti juos reikia lietuviškai. Na, gerai, mes susitaikom su tuo, kad prie mėsainių ir dešrainių prisijungia daugiaryžis (žinote, kas tai yra? Risoto. Hm, kodėl ne paella?.. Arba plovas?..). Kaip kiek anksčiau susitaikėme, kad čili pipirai yra aitriosios paprikos.
Bet - reikia užrašyti lietuviškai, o jokių lietuviškų žodžių nėra. Sužinom, kad kažkurioje „Kalbos kultūroje“ yra straipsnis apie italų kulinarijos terminus. Randam. „Kalbos kultūra“ Nr. 81. Skaitom. Autorė apžvelgia visą itališkų kulinarijos terminų rašybos lietuvių kalba polifoniją ir padeda išvadą: „O juk būtų tikrai visai nieko taip, jeigu kas sunormintų...“
Aha. Būtų. Tai sėsk vieną dieną ir normink, užuot postringavus. Mums ką daryti?
Uff. Kaip sakydavo Čingandžgukas Čingačgukas (ačiū anaiptol ) Didžioji Gyvatė.
Paburnojau raštu ir palengvėjo. Gal ir nieko išradimas buvo skundų knygos.
Einame toliau adventauti.