Sunku nertis iš odos
Turėjome susėsti, žinia, verandoj, bet kad taip įdomu gyventi. Nebišturėjau siautulingo geismo.
Senas, storas, tingus smauglys Ka vieną pavasarį šnypštė Maugliui: „Sunku nertis iš odos...“
Ir jis tūkstantį kartų buvo teisus.
Taigi, kad sunku. Tai žinoma, kad aš čia apie krepšinį. Žiūriu - per keturis tūkstančius cypsmų, keiksmų, klyksmų portalo komentaruose. Oho. Gerai, kad jau pagaliau nesigirdi: „O kodėl nežaidžia Sabonis?“
Tiesiog eilinį kartą kartos keičiasi. Ir nėra čia ko stūgauti kaip kokiems banderlogams. Kiekvienas dalykas turi pradžią, pereina vaikystės, paauglystės, brandos etapus, pagaliau sensta ir kada nors, kad ir kaip tai būtų liūdna, baigiasi.
Alekna amžinai disko nemėtys. Ir iš viso - eikime visi dirbti su vaikais. Nors, tiesa, būtent krepšinio atveju tai, ko gero, gana nuosekliai ir daroma.
Be kita ko, galima juk pažvelgti pozityviai. Tik pagalvokite, kad nedidelė drąsi krepšinio supervalstybė Lietuva suteikė daug džiaugsmo 113 milijonų žmonių (tiek gyvena Turkijoje ir Lenkijoje kartu sudėjus). Laimėti prieš supervalstybę Lietuvą - daug didesnis džiaugsmas negu, pavyzdžiui, prieš krepšinio nykštukę Didžiąją Britaniją.
Čia apie aktualijas.
O antroje dalyje autorių, kaip dažnai pastaruoju metu nutinka, patraukia prie memuarų. Kai paskaičiau, kad kas ne kas projektavo tokį Gediminą Žiemelį premjeru, atsisėdau, išsižiojau, užsičiaupiau, vėl išsižiojau - ir likau išsižiojęs kurį laiką.
Minėtą jaunuolį pirmąkart sutikau, kai dirbau savaitinio žurnalo redaktoriumi. Leidėjas pristatė kaip žmogų, kuris galėtų parašyti įvairių tekstų spec. tarnybų temomis. Na, apie „Arą“, kriminalistus ir panašiai. Aš sveikai žiūriu į jaunus ir norinčius rašyti žmones - o ką žinai, gal tikrai koks perlas. Ir net jeigu iš pradžių kas ne kas kliūva, vis vien duodu ne vieną ir ne dvi progas ūgtelėti.
Bet po to aš pamačiau tekstus.
Trumpai: labiau neraštingo žmogaus šitoje šalyje (o, kaip žinote, tekstų šiek tiek esu paskaitęs) nesu matęs. Ir neraštingumas ne gramatikos lygyje - logikos, mąstymo. Mūsų klasėje amžini dvejetukininkai mąstė tvarkingiau.
Bent elementarus raštingumas - man šioks toks kriterijus. Ir jeigu apie šitą visišką analfabetą galima galvoti kaip apie premjerą... Tai tada, tai tada...
Aš einu toliau prižiūrėti savo sodą.
Senas, storas, tingus smauglys Ka vieną pavasarį šnypštė Maugliui: „Sunku nertis iš odos...“
Ir jis tūkstantį kartų buvo teisus.
Taigi, kad sunku. Tai žinoma, kad aš čia apie krepšinį. Žiūriu - per keturis tūkstančius cypsmų, keiksmų, klyksmų portalo komentaruose. Oho. Gerai, kad jau pagaliau nesigirdi: „O kodėl nežaidžia Sabonis?“
Tiesiog eilinį kartą kartos keičiasi. Ir nėra čia ko stūgauti kaip kokiems banderlogams. Kiekvienas dalykas turi pradžią, pereina vaikystės, paauglystės, brandos etapus, pagaliau sensta ir kada nors, kad ir kaip tai būtų liūdna, baigiasi.
Alekna amžinai disko nemėtys. Ir iš viso - eikime visi dirbti su vaikais. Nors, tiesa, būtent krepšinio atveju tai, ko gero, gana nuosekliai ir daroma.
Be kita ko, galima juk pažvelgti pozityviai. Tik pagalvokite, kad nedidelė drąsi krepšinio supervalstybė Lietuva suteikė daug džiaugsmo 113 milijonų žmonių (tiek gyvena Turkijoje ir Lenkijoje kartu sudėjus). Laimėti prieš supervalstybę Lietuvą - daug didesnis džiaugsmas negu, pavyzdžiui, prieš krepšinio nykštukę Didžiąją Britaniją.
Čia apie aktualijas.
O antroje dalyje autorių, kaip dažnai pastaruoju metu nutinka, patraukia prie memuarų. Kai paskaičiau, kad kas ne kas projektavo tokį Gediminą Žiemelį premjeru, atsisėdau, išsižiojau, užsičiaupiau, vėl išsižiojau - ir likau išsižiojęs kurį laiką.
Minėtą jaunuolį pirmąkart sutikau, kai dirbau savaitinio žurnalo redaktoriumi. Leidėjas pristatė kaip žmogų, kuris galėtų parašyti įvairių tekstų spec. tarnybų temomis. Na, apie „Arą“, kriminalistus ir panašiai. Aš sveikai žiūriu į jaunus ir norinčius rašyti žmones - o ką žinai, gal tikrai koks perlas. Ir net jeigu iš pradžių kas ne kas kliūva, vis vien duodu ne vieną ir ne dvi progas ūgtelėti.
Bet po to aš pamačiau tekstus.
Trumpai: labiau neraštingo žmogaus šitoje šalyje (o, kaip žinote, tekstų šiek tiek esu paskaitęs) nesu matęs. Ir neraštingumas ne gramatikos lygyje - logikos, mąstymo. Mūsų klasėje amžini dvejetukininkai mąstė tvarkingiau.
Bent elementarus raštingumas - man šioks toks kriterijus. Ir jeigu apie šitą visišką analfabetą galima galvoti kaip apie premjerą... Tai tada, tai tada...
Aš einu toliau prižiūrėti savo sodą.