Sovietmečiu įgytas sugebėjimas skaityti tarp eilučių nėra visai blogas daiktas.
Pavyzdžiui, sakinys „draugui X buvo patikėtas atsakingas žemės ūkio komplekso tolimesnio tobulinimo baras“ galėjo reikšti, jog draugas X buvo išmestas iš partinių barščių. O sakinys „Su ypatingu dėmesiu prezidiumas išklausė sekretoriaus draugo Z pranešimo“ galėjo reikšti, jog draugas Z, matyt, netrukus pakopės hierarchijoje aukštėliau. Na, o būsimasis SSKP gensekas buvo žinomas vos perskaičius, kas tapo buvusio genseko laidotuvių komisijos pirmininku.
Tas gebėjimas kartais gali praversti ir šiandien.
Štai šiandien per pusę laikraščio puslapio - Nerijus Numavičius atsiprašo Dariaus Mockaus už Žilvino Marcinkevičiaus papezėjimus.
Kertinis dalykas, kurį čia turbūt derėtų matyti - ne pats Žilvinas Marcinkevičius atsiprašo.
Mokantieji anų laikų Ezopo kalbą turėtų suprasti šitaip - persona nušalinta nuo tribūnos. Prasideda (o tokio didelio darinio atveju, matyt, jau gerokai įsibėgėjęs - kol dinozauro uodegą pasiekia pranešimas, kad galva jau numirė...) skilinėjimas.
Visi didesni žmonių suburti dariniai - ir politiniai, ir verslo, ir kitokie - turi savo skilimo pusperiodžius. Nešeimyniniuose - pavyzdžiui, MG ar SBA - jis savo metu buvo trumpesnis. Šeimyniniuose arba griežtai hierarchizuotuose (gal ne visi žino, kad kai kas Jonavą vadina „vatikanu“) jis ilgesnis.
Bet, matyt, kiekvienu atveju tokie skilimo pusperiodžiai yra objektyvus jei ne gamtos, tai bent jau visuomenės raidos dėsnis.
Kai apsidairai aplinkui - ir ne tik po kiemą, bet ir po pasaulį - atrodo, kad patys ilgiausi skilimo pusperiodžiai esti tų darinių, kurių radimosi ir gyvavimo tikslas nėra vien tiktai „pelnas be ribų nesvarbu kokia kaina.“ Yra organizacijų, kurios gyvuoja ir po porą tūkstančių metų.