pra liubof
Jaunesnysis caraitis turi išrinktąją. Sugalvojo jis ją pasikviest į svečius (jis kiekvieną dieną tai sugalvoja, bet vienąsyk, kai kambarys iš gezyno virto kambariu laiku ir vietoj, jam buvo leista kviestis). Pasiėmė jaunikaitis vyresnį bratką į svitą ir iškeliavo pas mylimąją už jūrų marių (tojest per gatvę reikia pereit). Aikštinga mergelė pasakė: graužk morką, niekur aš neisiu. Obetgitačiau tam dvare buvo ir vyresnė potenciali nuotaka, kuri nieko nelaukus užsipuolė kirkint vyresnį jaunikaitį: ir kviestųsi į savo dvarelį, ir eitų pas bernelį. Vyresnis bernelis kaip tikras karžygys atsilaikė prieš vilioklę mergelę. Ne koks smurgius su pienu ant lūpų: vyresnių mergelių ir taip negali atsigint. Turi bernelis kone sąrašą brandžių nuotakų, o va karžygių einančių kartu medžioklėn, tai nebaisiai. Tuo tarpu mažasis bernelis, kuriam išrinktosios veidelis stovi akysna, marina meilės kančias gausiose kompanijose, kur būna ir piemenys ir brandūs vyrai mūrai bei dvaro damų minios (yra ir viena save princese betituluojanti), jei labai trošku pasidaro, kojomis kelią prasispardo.Bet tai nė kiek nesumenkina jo žavesio draugijoje.