Kiniška jaunystė (tęsinys)
Jin Hezai
Kiniška jaunystė [tęsinys]
„Kas nors namie? - Kas čia atėjo?
Sakau tau „labas“, o tu - „trukdau?“
Juk jau ne anksti ir dar ne vėlu,
iš už jūrų marių atvyksti pačiu laiku.“
(Fei Vong, „Naujas nuomininkas“*)
Vieną dieną, eidama į laukus su ką tik burbuliuoti pramokusiu mažuoju Sianjanu ant nugaros, Vang Arja nugirdo kaimo techniką kažkam dėstant idėją, kaip įgyvendinti planą „vienas mu - dešimt tūkstančių dzinių“**:
- Ar traukinys važiuos greitai, priklauso tik nuo bėgių; ar greitai augs augalai, galima sakyt, priklauso nuo elektros lempučių. Moksliniais tyrimais įrodyta: kad gautume dešimt tūkstančių dzinių derliaus iš vieno mu žemės, būtina užtikrinti šviesą dvidešimt keturias valandas per parą. Žinoma ne mažiau svarbi tos šviesos kokybė. Mūsų srities mokslinių išradimų stotis pagamino štai tokias aukšto dažnio bangas skleidžiančias lempas. Dabar belieka padaryti taip, kad nuo sutemų iki aušros tos lempos degtų, - ir derliaus apimtys keliolika kartų padidės.
Taigi, užuot po vakarienės ėję namo, visi kolūkiečiai turėjo į laukus tempti ir ten statyti ypatingąsias lempas. Kad kviečių laukams nepritrūktų šviesos, kaimiečiai surinko visus elektros įtaisus - net seniūnas, ir tas išlupo bateriją iš savo radijo.
Per visą naktį Vang Arja triūsė, kol galų gale lempos buvo išjungtos, ir ji galėjo nusišluostyti prakaitą. Dangaus pakraštys nurausvėjo, papūtęs gaivus priešaušrio vėjas išsklaidė lempų sukeltą karštį, bet Vang Arja troško, kad saulė kuo greičiau išriedėtų: juk tik taip javai galės ir toliau sparčiai sparčiai stiebtis į viršų. Apžvelgusi visą lauką, ji nusprendė, kad kviečiai nuo praeitos popietės išties mažumėlę ūgtelėjo, - va va, ar tik nebus tas mokslas ir visai naudingas...
Staiga Vang Arja su siaubu prisiminė lauko pakrašty palikusi vaiką. Nors iš po aukštadažnių lempų šviesos net uodai išsiskraidžiojo, bet vis tik vaikas nemaitintas jau veik dešimt valandų - bus nusirėkęs iš alkio. Visa drebėdama, mergina bėgte nubėgo prie tos vietos, kur buvo palikusi kūdikį, bet prilėkusi sustojo kaip įbesta.
Palei lauką einančiu keliuku tiesiai jai prieš akis žingsniavo mažasis Sianjanas. Dar būtų nieko keisto: na, vaikšto tai vaikšto, kas, kad vos vienerių, - tačiau ant jo galvos užkrautas balansavo tikrų tikriausias traktorius. Mažylis nusvirduliavo iki lauko ir su dideliu triukšmu iš traktoriaus kaip iš kokio kibiro išpylė ten nežinia kada prisemtą vandenį. Kol Vang Arja atgavo žadą, mažasis Sianjanas spėjo vandens sulakstyti tris kartus.
- Sianjanai... Mažuti... Ką tu čia dabar...?
Sianjanukas pasuko galvą, prasižiojo ir išspaudė:
- Jie... skun... skundėsi... kad ištro... ško... tai aš pa... pa... palaisčiau...
Vang Arja klestelėjo ant žemės ir prapliupo raudot. Koks vaikas, koks vaikas! Vos vienerių, o jau jaučia turįs pareigą laistyt kolektyvinę žemę, kaip čia dabar suprast, kaip tokiam prilygt, kaip jam mama būt, kokia gėda, vai kokia gėda...
Išgirdę Vang Arjos sriūbavimus, kolūkiečiai sulėkė žiūrėti. Mažojo Sianjano vaiko būta bailaus: išsigandęs susirinkusios gaujos, jis kilstelėjo žolę skabantį jautį ir pasislėpė po juo.
Tądien devynmetis pradinės mokyklos moksleivis Lin Siueda savo dienoraštyje rašė: „Kasdien kaime vis kažkas naujo, vis koks nors šviežias nutikimas. Tiesiog akivaizdu, kad provincija sparčiai vystosi. Štai mažasis Sianjanas iš Li kaimelyje gyvenančio dėdės Lijuno*** namų: vos vienerių sulaukęs, jau atsiliepė į raginimą nesėdėti dykiems, į kvietimą prisidėti prie bendro labo ir pats pasišovė dirbti vietoj traktoriaus.“
Rašinėlis buvo kuo greičiausiai grąžintas mokiniui su dideliu raudonu brūkšniu, riebiu nuliu ir šalia prirašytu sakiniu: „Laikyti mokytoją idiotu yra įstatymo pažeidimas!”
Bet vėliau, kai pats grįžo iš ekspedicijos į aprašytąjį kaimelį, mokytojas susigėdęs Lin Siuedai įpaišė šimtą balų ir pasiguodė:
- Šiais laikais viskas taip greit keičiasi. Štai laikrašty parašė, kaip mėnesį sausom mielėm šerta kiaulaitė išaugo į dviejų tūkstančių dzinių riebią kiaulę. Aš nepatikėjau, bet dabar jau nebežinau, ką reiks manyt. Kokių stebuklų bepraneštų, viskuom - viskuomi patikėsiu!
Srities vyriausiasis technikas irgi specialiai atkeliavo pažiūrėti mažojo Sianjano. Po to, kai išsviestas viršun praskrodė stogą ir, ore apsuktas tūkstantį du šimtus kartų****, technikas buvo vėl saugiai patupdytas ant tvirtos žemės, jo vis dar ratais besisukančios smegenys priėjo prie išvados, kad kūno augimą ir tobulėjimą, kaip ir tuos kviečius laukuose, keliskart paspartino aukšto dažnio bangas skleidžiančių lempų šviesa. Technikas nedelsdamas laišku raportavo vyresnybei ir jau galvojo, kaip paragins visus piliečius vaikų augimą greitinti aukštadažnėmis lempomis. Šitaip vos per keletą mėnesių bus galima valstybei išauginti kelias dešimtis milijonų rinktinės darbo jėgos. O tuomet pralenkti Angliją, pavyti Ameriką***** bus tiesiog juokų darbas.
Kai buvo įvykdytas dešimties tūkstančių dzinių iš vieno mu planas, visi džiūgavo ir linksminosi pernakt. Mažąjį Sianjaną užkėlė ant milžiniško, į susuktą kilimą panašaus kviečių pėdo ir nufotografavo. Ta nuotrauka iki šiol saugoma valstybės istoriniuose archyvuose. Kortelėje prie jos taip ir parašyta: „Įrodymas”.
[...bus daugiau...]
* Faye Wong (王菲) - dainininkė, labai populiari visame kiniškame regione ir aplink.
** 亩产万斤 - „mu“ - kiniškas ploto vienetas, sudarantis 666 ir 2/3 kvadratinio metro. „dzinis“ - svorio vienetas, apytiksliai pusė kilogramo (taigi 10 000 dzinių = 5000 kilogramų). Šitas šūkis, man atrodo, buvo viena iš Didžiojo Šuolio programų (išgauti šitiek derliaus iš vieno mu žemės).
*** Prisiimu kaltę, jei neteisingai interpretuoju šitą kekę hieroglifų... 小李村李勇叔家的小向阳 Nesuprantu, ar Licun ir Liyong čia du vardai, ar Liyong dėdės vardas, ar vis tik xiao Li cun - Li kaimelis,ar dar kaip nors...
**** 一千二百度: vėl problemos, nes 度 reiškia „laipsnius“, bet čia yra 1200, o ne koks 180, todėl saugumo dėlei išverčiu “kartų”.
***** 超英赶美 - pralenkti Angliją, pavyti Ameriką. Vienas 6 deš. pab. KLR naudotų šūkių - Didžiojo Šuolio tikslų.