(no subject)
Hm... Turbūt visgi esame tiesos šitame: http://whatson.delfi.lt/news/film/article.php?id=14891081 Šiaip esu didelė tinginė ir į festivalius vaikštau neatleistinai retai. "Kino pavasaris" kasmetiniu įvykiu man tapo nuo dešimtos klasės, bet, priešingai nei kai kurie ten sutinkami pažįstami, nepraleidžiu kino salėse kelių parų iš eilės su sumuštiniais ir termosais. Kad ir kaip planuodavausi pamatyti kuo daugiau, įgimtas pareigos jausmas eiti į paskaitas ir daryti namų darbus sukliudydavo pamatyt daugiau nei aštuonis filmus per savaitę. Ir tai jau jausdavais, kad gyveni kino teatre (kai pasitaikydavo, tarkim, trys seansai per dieną. Čia tau ne trys TV laidos, o pilnametražiai filmai...) "Scanoramoj" išvis buvau tik vieną kartą. Nu netraukia ji manęs, nors užmušk. Gal reikėtų ką nors susiorganizuot šiemet, bet... betbet. Tinginė esu, sakiau.
O grįžtant prie straipsnio temos, tai taip, iš tiesų ir yra sudėtingiausia pasirinkti, kuriuos festivalio filmus žiūrėti, nes jie visi aprašomi kaip šedevrai. Aš paprastai renkuosi pagal tai, ar atrodo įdomi, užkabinanti tema. Tarkim, manęs ko gero nesudomintų koks nors besiužetis "videomeniškas" kūrinys "apie viską ir nieką". Atsiprašau, man truputį gaila savo dviejų valandų ir keleto litų. Paskutinį kartą, kai ėjau į "Pavasarį", visi mano žiūrėti filmai buvo azijietiški - na, iš esmės kiniški, taivanietiški, dar mongoliškas buvo kažkoks. Nors ne, meluoju, buvo vienas graikiškas, ir visai neblogas - pasirinkau būtent pagal užkabinantį aprašymą.
Tikrai, "Pavasaris" atrodo neturintis aiškios koncepcijos, apibrėžtumo. Bet tai yra ir savotiškas privalumas, nes juk negali visų filmų sudėt į koncepcijų lentynėles. Toks formatas festivaliui leidžia parodyti pavienes įdomybes.
Valgymas kino salėj vienareikšmiškai nervina. Tik va, kai žmonės iš tiesų visą dieną kino teatre praleidžia, ir tarp seansų užkąsti nespėja, tai ką jiems daryti? Dar niekad neteko per "Pavasarį" piktintis kokiu nors traškučius žiaumojančiu kaimynu. Vis tik publika supranta, kur atėjo, ir viską daro kultūringai... imvho.
O vėlavimai nervina dar labiau. Čia daugiausia dėl to, kad kai kurie seansai persidengia, bettai galima būtų sąžinės turėt ir kažkaip jau planuotis savo dienotvarkę, nes dabar kai ateina dvidešimt minučių praėjus nuo seanso pradžios, tai ir pamato tą filmą tokį, be galvos...
O grįžtant prie straipsnio temos, tai taip, iš tiesų ir yra sudėtingiausia pasirinkti, kuriuos festivalio filmus žiūrėti, nes jie visi aprašomi kaip šedevrai. Aš paprastai renkuosi pagal tai, ar atrodo įdomi, užkabinanti tema. Tarkim, manęs ko gero nesudomintų koks nors besiužetis "videomeniškas" kūrinys "apie viską ir nieką". Atsiprašau, man truputį gaila savo dviejų valandų ir keleto litų. Paskutinį kartą, kai ėjau į "Pavasarį", visi mano žiūrėti filmai buvo azijietiški - na, iš esmės kiniški, taivanietiški, dar mongoliškas buvo kažkoks. Nors ne, meluoju, buvo vienas graikiškas, ir visai neblogas - pasirinkau būtent pagal užkabinantį aprašymą.
Tikrai, "Pavasaris" atrodo neturintis aiškios koncepcijos, apibrėžtumo. Bet tai yra ir savotiškas privalumas, nes juk negali visų filmų sudėt į koncepcijų lentynėles. Toks formatas festivaliui leidžia parodyti pavienes įdomybes.
Valgymas kino salėj vienareikšmiškai nervina. Tik va, kai žmonės iš tiesų visą dieną kino teatre praleidžia, ir tarp seansų užkąsti nespėja, tai ką jiems daryti? Dar niekad neteko per "Pavasarį" piktintis kokiu nors traškučius žiaumojančiu kaimynu. Vis tik publika supranta, kur atėjo, ir viską daro kultūringai... imvho.
O vėlavimai nervina dar labiau. Čia daugiausia dėl to, kad kai kurie seansai persidengia, bettai galima būtų sąžinės turėt ir kažkaip jau planuotis savo dienotvarkę, nes dabar kai ateina dvidešimt minučių praėjus nuo seanso pradžios, tai ir pamato tą filmą tokį, be galvos...