[Atsiliepimai] "Gražu pažiūrėti", arba "Raudonos gėlytės"
Na štai, užtaikiau ant dar vieno tikrai gražaus ir tikrai verto visų dėmesio filmo: <看上去很美> (Kanshangqu hen mei), pažodžiui - "Gražu pažiūrėti", arba "Pažiūrėjus baisiai gražu", o tarptautinis pavadinimas - "Raudonos gėlytės" ("Little red flowers"). Džang Juanis - vienas tų režisierių su gyslele daryti emociškai paveikius filmus, kurie tačiau ir savo racionaliojo pagrindo, minties logikos nepraranda. Apie "Rytų rūmus, vakarų rūmus" rašiau anksčiau - tas filmas nelabai padarė įspūdį. Užtat "Grįžti namo naujiesiems metams" yra tikrai sukrečiantis filmas, vertas pažiūrėti vien dėl savo paskutinės (ilgos ir slegiančios) scenos. Be abejo, dar yra "Pekino benkartai", kita niūruma, iš kurios taip gerai mokytis kiniškų keiksmažodžių, šiek tiek chaotiška, bet užtat leidžianti atitrūkti nuo nusibodusios Zhang Yimou vizualinės estetikos. "Aš tave myliu" turiu (net dviem pavidalais), bet vis nepasižiūriu, tačiau labiausiai graužiuos nagus, kad nepavyksta rasti "Sūnaus" ir "Mamos" - pagal pavadinimą taip tiktų mano bakalauro darbui...
Grįžtant prie "Gražu pažiūrėti": iškart matosi, kaip puikiai Džang Juanis moka dirbti su vaikais. Ir kaip jis tą istoriją nufilmavo, net neįsivaizduoju. Viso filmo veiksmas vyksta vaikų darželyje (kažkokioje įtartinai primenančioje Imperatoriaus rūmus vietoje), laikas daugiau mažiau paaiškėja tik pačiame gale. Vaikų darželio auklėtojos vaikams už tinkamą elgesį dalina raudonas gėlytes: daugiausiai gėlyčių surinkęs apdovanojamas, o tie, kas daro į lovą, ryte nesiplauna rankų ir t.t., gėlyčių negauna. Štai į tokią aplinką pakliūna pagrindinis herojus Fang Tsiantsianas (Fang Qiangqiang... na gerai, pagal VLKK transkripciją būtų Čiangčiangas), ir visas filmas yra apie tai, kaip jam ten sekasi ir nesiseka prisitaikyti. Tik pora kartų kyšteli nosys į aplinkinį pasaulį, o pats informatyviausias kyštelėjimas - pačiame gale, bet jį išduoti būtų malonumo gadinimas. Kamera beveik viską rodo vaikų akimis, ir poveikis žiūrovui keleriopas, nes, viena vertus, supranti, kaip mąsto ir ką jaučia vaikas, kita vertus, bandai nuspėt "auklyčių" mintis.
Grįžtant prie "Gražu pažiūrėti": iškart matosi, kaip puikiai Džang Juanis moka dirbti su vaikais. Ir kaip jis tą istoriją nufilmavo, net neįsivaizduoju. Viso filmo veiksmas vyksta vaikų darželyje (kažkokioje įtartinai primenančioje Imperatoriaus rūmus vietoje), laikas daugiau mažiau paaiškėja tik pačiame gale. Vaikų darželio auklėtojos vaikams už tinkamą elgesį dalina raudonas gėlytes: daugiausiai gėlyčių surinkęs apdovanojamas, o tie, kas daro į lovą, ryte nesiplauna rankų ir t.t., gėlyčių negauna. Štai į tokią aplinką pakliūna pagrindinis herojus Fang Tsiantsianas (Fang Qiangqiang... na gerai, pagal VLKK transkripciją būtų Čiangčiangas), ir visas filmas yra apie tai, kaip jam ten sekasi ir nesiseka prisitaikyti. Tik pora kartų kyšteli nosys į aplinkinį pasaulį, o pats informatyviausias kyštelėjimas - pačiame gale, bet jį išduoti būtų malonumo gadinimas. Kamera beveik viską rodo vaikų akimis, ir poveikis žiūrovui keleriopas, nes, viena vertus, supranti, kaip mąsto ir ką jaučia vaikas, kita vertus, bandai nuspėt "auklyčių" mintis.