[Atsiliepimai] "Giesmės, aidinčios naktį", "Mobilusis telefonas", "Purpurinis drugelis" ir kt.
Šiaip tai jau tikrai užknisti pradeda kiniškų piratinių DVD kokybė. Kai kurie jų net ne piratiniai, normalūs, tiesiog labai pigūs. Pavyzdžiui, lig šiolei nepažiūriu man iš akademinės pusės svarbaus ir šiaip įdomaus Zhang Yang filmo "Maudyklos" (arba "Dušas", "Praustis" - čia kaip išversi), mat jis sugebėjo užstrigti įpusėjęs. Man sakė, kad čia todėl, kad mano DVD grotuvas - vakarietiškas. Reikia nusipirkti kinišką "traktoriuką", ir jis viską viską suks. Deja... ne Kinijoj esu dabar. Bet ne tik ta bėda. Dar įdomybė, tarkim, kad Gilliamo "Tideland", kurį visai nusiteikus buvau pažiūrėti, pasirodė besąs... įgarsintas čekiškai. Dangau aukštybių. Gal kam nors reikia? Galiu padovanot.
Štai ir vakar žiūrėtos "Operos vaiduoklio"/"Hamleto" parafrazės vokiečių ekspresionistų ir klasikinių siaubo filmų stiliumi "Giesmės, aidinčios naktį" (夜半歌声, Ye ban ge sheng, pažodžiui būtų turbūt "Vidur nakties giesmės garsai"... hm... gal taip net gražiau?), taigi šito filmo pabaigos - pačių paskutinių scenų taip ir negalėjau pamatyti. Et. Gal dabar pavyks parsisiųsti 1995-tųjų versiją ir sužinoti, kuo ten baigėsi. Priminė kitą naminį kino seansą, dar Kinijoje, kai žiūrėjau vieną naujausių Honkongo romantinių dramų "Su gimtadieniu": tada veiksmas nutrūko maždaug toj link pabaigos traukiančioj vietoj, kai herojė turėjo apsispręsti, kovoti jai dėl mylimojo ar ne. Dangau dangau, ir kaip man dabar gyvent, nesužinojus atomazgos?
"Mobilųjų telefoną" (手机, Shou ji, 2003) namie žiūrėti tik pribaigiau (pradžia buvo klasėj). Na, ką aš galiu pasakyti, filmas kaip filmas. Geras kinų kalbai pasimokyt... Absoliučiai nerealios situacijos, nors ir labai norima pavaizduot realias (be abejo, mane labai nervinančio You Ge herojus tai išskirtinis melagis), bet tai čia jau turbūt kiniško pramoginio filmo specifika - jų nerealios situacijos mums atrodo labiau nerealios nei nerealios situacijos Holivudo pramoginiuose filmuose. IMVHO. Bet tai ko ir norėt iš Naujiesiem metams skirto filmuko... (tik kodėl tuomet taip blogai baigiasi? Būtent dėl pabaigos suabejojau, kad šitas skirtas Naujiesiems metams -- kinai savo Naujiesiem metam visada turi tokį didelio biudžeto smagų filmą visai šeimai, pats pirmas, regis, buvo "Lauk, kol susitiksim" - 不见不散, Bu jian bu san).
Tiesa, dar vienas, kurį mačiau pastarosiom dienom - "Purpurinis drugelis" (arba "Violetinis drugelis"... po šimts, reikia galų gale išsiaiškinti, kuri spalva yra 紫 - viską čia gadina anglai, teturintys vieną "purple". Man atrodo, kad violetinė - tiksliau, 80% esu įsitikinus, kad violetinė, bet purpurinė taip gražiai skamba... Ir Purpurinis kalnas Nankine...; vienžo, filmas: 紫蝴蝶, Zi hudie, 2003). Lou Ye, vieno garsiausių jauniausios kartos kinų režisierių, filmas, sprendžiant iš IMDB, kurtas po "Sudžou upės" ir prieš "Vasaros rezidenciją". Pirmąjį mačiau, antrojo - dar ne. "Sudžou upė", be abejo, stipresnis. "Drugelyje" nors ir buvo tokių "och..." supratimo ir apsivalymo momentų, tačiau bendras vaizdas išlieka vidutiniškas. Trumpai: kalbama apie Šanchajų 4 dešimtmetyje, kai jį buvo užėmę japonai. Visą laiką lyja. Japonų kažkoks žvalgybininkas ar šiaip "vietinės policijos" vadas sutinka savo seniai seniai Mandžiūrijoje mylėtą (ar išnaudotą?) kinę, kuri iš tiesų tai dirba su kinų kovotojais už laisvę, ir pas buvusį meilužį grįžta tik, taip sakant, darbo tikslais. Va čia ir įdomiausias klausimas: ar filmas - apie meilę, ar apie japonų-kinų konfliktą, ar dar apie kažką? Yra visko po truputį. Centrinė siužetinė linija vis tik yra meilės, o politiniai nesutarimai - fonas, tačiau, kita vertus, pagrindiniai herojai yra labai susitapatine su savo pareigomis, taigi... taigi, trumpai tariant, išeina daug įdomiau nei "Pone ir ponioje Smituose".
Štai ir vakar žiūrėtos "Operos vaiduoklio"/"Hamleto" parafrazės vokiečių ekspresionistų ir klasikinių siaubo filmų stiliumi "Giesmės, aidinčios naktį" (夜半歌声, Ye ban ge sheng, pažodžiui būtų turbūt "Vidur nakties giesmės garsai"... hm... gal taip net gražiau?), taigi šito filmo pabaigos - pačių paskutinių scenų taip ir negalėjau pamatyti. Et. Gal dabar pavyks parsisiųsti 1995-tųjų versiją ir sužinoti, kuo ten baigėsi. Priminė kitą naminį kino seansą, dar Kinijoje, kai žiūrėjau vieną naujausių Honkongo romantinių dramų "Su gimtadieniu": tada veiksmas nutrūko maždaug toj link pabaigos traukiančioj vietoj, kai herojė turėjo apsispręsti, kovoti jai dėl mylimojo ar ne. Dangau dangau, ir kaip man dabar gyvent, nesužinojus atomazgos?
"Mobilųjų telefoną" (手机, Shou ji, 2003) namie žiūrėti tik pribaigiau (pradžia buvo klasėj). Na, ką aš galiu pasakyti, filmas kaip filmas. Geras kinų kalbai pasimokyt... Absoliučiai nerealios situacijos, nors ir labai norima pavaizduot realias (be abejo, mane labai nervinančio You Ge herojus tai išskirtinis melagis), bet tai čia jau turbūt kiniško pramoginio filmo specifika - jų nerealios situacijos mums atrodo labiau nerealios nei nerealios situacijos Holivudo pramoginiuose filmuose. IMVHO. Bet tai ko ir norėt iš Naujiesiem metams skirto filmuko... (tik kodėl tuomet taip blogai baigiasi? Būtent dėl pabaigos suabejojau, kad šitas skirtas Naujiesiems metams -- kinai savo Naujiesiem metam visada turi tokį didelio biudžeto smagų filmą visai šeimai, pats pirmas, regis, buvo "Lauk, kol susitiksim" - 不见不散, Bu jian bu san).
Tiesa, dar vienas, kurį mačiau pastarosiom dienom - "Purpurinis drugelis" (arba "Violetinis drugelis"... po šimts, reikia galų gale išsiaiškinti, kuri spalva yra 紫 - viską čia gadina anglai, teturintys vieną "purple". Man atrodo, kad violetinė - tiksliau, 80% esu įsitikinus, kad violetinė, bet purpurinė taip gražiai skamba... Ir Purpurinis kalnas Nankine...; vienžo, filmas: 紫蝴蝶, Zi hudie, 2003). Lou Ye, vieno garsiausių jauniausios kartos kinų režisierių, filmas, sprendžiant iš IMDB, kurtas po "Sudžou upės" ir prieš "Vasaros rezidenciją". Pirmąjį mačiau, antrojo - dar ne. "Sudžou upė", be abejo, stipresnis. "Drugelyje" nors ir buvo tokių "och..." supratimo ir apsivalymo momentų, tačiau bendras vaizdas išlieka vidutiniškas. Trumpai: kalbama apie Šanchajų 4 dešimtmetyje, kai jį buvo užėmę japonai. Visą laiką lyja. Japonų kažkoks žvalgybininkas ar šiaip "vietinės policijos" vadas sutinka savo seniai seniai Mandžiūrijoje mylėtą (ar išnaudotą?) kinę, kuri iš tiesų tai dirba su kinų kovotojais už laisvę, ir pas buvusį meilužį grįžta tik, taip sakant, darbo tikslais. Va čia ir įdomiausias klausimas: ar filmas - apie meilę, ar apie japonų-kinų konfliktą, ar dar apie kažką? Yra visko po truputį. Centrinė siužetinė linija vis tik yra meilės, o politiniai nesutarimai - fonas, tačiau, kita vertus, pagrindiniai herojai yra labai susitapatine su savo pareigomis, taigi... taigi, trumpai tariant, išeina daug įdomiau nei "Pone ir ponioje Smituose".