[Atsiliepimai] "Rytiniai rūmai, vakariniai rūmai"; "Naktinis portjė"
Nors užmuškit, negaliu suprasti homoseksualų. Aš juos toleruoju ir visa kita, ir pati pažinojau, bet čia tas pats, kaip su kinais kai kuriais atvejais - yra barjeras, nors ir suvoki, kad jų elgesys jiem turi prasmę, pačiam atrodo neteisinga, ne taip. Todėl nenuostabu, kad ir ekrane rodomos homoseksualų meilės istorijos atrodo kažkokios iškreiptos (kaži, ar jiem taip pat atrodo "straight" filmai?). Na, žiūri į ekraną, matai, kad stengėsi filmo kūrėjai, ir gelmės visokiausios daug ten, bet negali pats, kaip žmogus, įsigyventi, užjausti, pateisinti.Taip ir su Zhang Yuan filmu "Rytų rūmai, vakarų rūmai". Zhang Yuan šiaip yra vienas mano mėgstamiausių Naujosios kartos kinų režisierių. Jo stilius toks "minkštas", apeliuojantis į emocijas, o ne intelektą (priešingai sausesniam Zhang Yango stiliui), ir paveikus. "Graži mama" ir "Grįžti namo Naujiesiems metams" - tikrai emocionalūs, nors ir sudėtingas bėdas nagrinėjantys, bet "arti žiūrovo" esantys filmai. Atrodytų, panašiai turėtų būt su "Rūmais", tačiau pati medžiaga, kurią pasirinko režisierius, jau yra barjeras. Visų pirma kažkodėl visi mano matyti filmai apie homoseksualus akcentuoja seksualinę reikalo pusę, nors santykiai juk ne vien iš to susideda. Gal tik aš ant tokių užtaikau? Kažkodėl atrodo, kad gėjus personažas kine - nepasotinamas maniakas, ir kad ir kaip dangstytum jo meilužių paieškas kokiom nors "artumo" paieškomis, akcentai aiškūs. Už ką jiems taip kliūna? Kodėl "straight" tokių personažų mažoji, o "queer" - didžioji dalis? Zhang Yuanio personažo visoks kitoniškumas pabrėžiamas, jo perdėtas teatrališkumas kartais net erzina. Aišku, gal toks pabrėžimas ir pateisinamas, nes rodoma vis tik ne dviejų asmenų, o dviejų visuomenės dalių konfrontacija: homoseksualai - "kitokie" - ir juos parkelyje susitikinėjančius gaudantys tvarkdariai - "normalūs". Štai toks vienas tvarkdarys naktį praleidžia klausydamasis jį įsimylėjusio "kitokio" išpažinčių. Jauno vyro pasakojimai policininką ir traukia, ir atstumia. Kaip oficialiosios valdžios bei viešosios nuomonės atstovas, jis savo kalinį smerkia. Tačiau kaip žmogus nori ir mėgina suprasti - nemanau, kad tie bučiniai filmo gale reiškia ką nors daugiau. Viena policininko pusė sako, kad "kitokie" irgi turi teisę ir prasmę egzistuoti, kita priešinasi: juk jis pats yra "normalus" - tai yra, kaip dauguma, o kalinys - daugumai neįprastų papročių besilaikanti mažuma. Labai gerai filme atrodo stilizuotos kinų operos scenos, apskritai muzika fantastiška.
Ta proga, kad Zhang Yuanis kalba apie budelio ir aukos santykius, išsitraukiau klasiką - "Naktinį portjė". Na taip, kai pasižiūri, supranti, kodėl Saulius Macaitis - ramybės jam - įtraukė į "100 žymiausių pasaulio filmų"... Čia daug nepripasakosi, reikia žiūrėti pačiam. Ir suvokiama, ir ne, ir šlykštu ir kažkodėl nelabai - su siaubu pastebi, kad "nenormalūs", bet "straight" santykiai lengviau įsisavinami nei "queer". Gal iš tiesų per prigimtį neperžengsi. Na, bet aš ne apie tai. "Naktinis portjė" - tikrai klasikinis filmas, su puikia vaidyba ir viskuo kitkuo.
O beje. Mane iš proto veda vienas dalykas. Visuose (gal tik išskyrus apie žilą senovę) kinų filmuose girdžiu vieną garsą. Tokį tuščią... šiek tiek panašų į tą, koks būna vėjui dainuojant elektros laiduose... Nesuprantu, iš kur jis, ir kodėl jį girdžiu visur. Gal čia taip pat, kaip su tuo nuolatos kažkur kaimyniniam bute skambančiu telefonu, kurį girdžiu tik aš viena? Kelia nerimą.
Ta proga, kad Zhang Yuanis kalba apie budelio ir aukos santykius, išsitraukiau klasiką - "Naktinį portjė". Na taip, kai pasižiūri, supranti, kodėl Saulius Macaitis - ramybės jam - įtraukė į "100 žymiausių pasaulio filmų"... Čia daug nepripasakosi, reikia žiūrėti pačiam. Ir suvokiama, ir ne, ir šlykštu ir kažkodėl nelabai - su siaubu pastebi, kad "nenormalūs", bet "straight" santykiai lengviau įsisavinami nei "queer". Gal iš tiesų per prigimtį neperžengsi. Na, bet aš ne apie tai. "Naktinis portjė" - tikrai klasikinis filmas, su puikia vaidyba ir viskuo kitkuo.
O beje. Mane iš proto veda vienas dalykas. Visuose (gal tik išskyrus apie žilą senovę) kinų filmuose girdžiu vieną garsą. Tokį tuščią... šiek tiek panašų į tą, koks būna vėjui dainuojant elektros laiduose... Nesuprantu, iš kur jis, ir kodėl jį girdžiu visur. Gal čia taip pat, kaip su tuo nuolatos kažkur kaimyniniam bute skambančiu telefonu, kurį girdžiu tik aš viena? Kelia nerimą.