Kartais kinai būna ir malonūs
Labai įdomiai čia šiandien išėjo...
Paskambino (jau po paskaitų ir po pietų) man kažkokia britė mergina, prisitatė kaip Katie draugė, ir paklausė, ar nenoriu darbo penktadieniais, nes jai netinka. Na ką, sakau, gerai. Turėjo ji susitikti su savo darbdave šeštą valandą, taigi išėjau iš taiči šiek tiek anksčiau. Anoji moteris paskambino šiek tiek prieš šešias, pasakė, kaip atrodo ir pasakė, kad ieškosim taksi iki jos namų, o jei nepavyks, teks važiuoti autobusu. Hm, bandžiau klaust, ką man reikės šiandien daryti, kad jau iki jos namų važiuojam. Nežinau, turbūt nesuprato... Ką gi.
Susitikau, miela tokia moterėlė, universiteto dėstytoja. Na, einam mes link autobuso stotelės, šnekam įprastom temom. Bet kažkaip nieko ji man apie mokymą nesako: kiek vaikų, kokio amžiaus... Kiek vaikų paklausiau, tačiau ji pati iniciatyvos nerodė.
Nuvažiavom į jos namus, ten - dukrytė, o vyras virtuvėj valgyt gamina. Pasodino mane ant sofos, ėmė tvarkyti stalą... Supratau, ko atvažiavau: vakarienės. Bėda bėda... Labai susinepatoginus sėdau prie stalo, atsargiai atsargiai pasakiau: "Labai atsiprašau, aš - vegetarė, todėl suvalgysiu tik truputį". Atrodo, ji išgirdo, bet ar suprato - nežinau... Koldūnuose mėsos, aišku, buvo, laimė, nedaug... Dar sykį pabrėžiau, kad nevalgau mėsos, kai paklausė (irgi dažno Kinijoj) klausimo, ką mes Lietuvoj valgom. Hm, iškart po to sekė siūlymas paragauti dešrytės. Mandagiai atsisakiau.
Paskui tik buvo pereita prie reikalo: ką mokysiu, iš ko ir, žinoma, už kiek. Mokės 80 kuai (~26lt) už valandą, kas yra mažiau nei standartinė 100 kuai kaina... Tai kodėl nepaprašiau daugiau, sakysit? Jie tokie malonūs žmonės... Išsilavinę, inteligentai. Žino, kada Lietuva atsiskyrė nuo SSRS ir kad tai buvo pirma atsiskyrusi valstybė. Paklausė manęs tikrai sudėtingo klausimo, "How do you feel about the Soviet Union?"; kai zigzagais išsisukau pasakydama daugmaž kad mano kartai tai jau ne tokia artima patirtis kaip tėvams, paklausė, kaip į tai žiūri mano tėvai... Vėlgi, atsargiai pasakiau: nepriklausomybę mes branginame. Butukas paprastas ir neiščiustytas, priešingai nei tie, kur buvau anksčiau. Pavaišino mane vakariene, nuoširdžiai... Na nežinau, nežinau, kaip tokioje situacijoje pakelti akis ir pasakyti: "žinot, man per mažai". Be abejo, niekad nepraturtėsiu gyvenime su tokiu požiūriu... bet... bet... reikia dar užsiaugint storą odą...
...o po visko dar palydėjo iki autobuso stotelės, palaukė, kol atvažiuos autobusas ir davė pinigų bilietui... ir pakvietė pietų šeštadienį...
Paskambino (jau po paskaitų ir po pietų) man kažkokia britė mergina, prisitatė kaip Katie draugė, ir paklausė, ar nenoriu darbo penktadieniais, nes jai netinka. Na ką, sakau, gerai. Turėjo ji susitikti su savo darbdave šeštą valandą, taigi išėjau iš taiči šiek tiek anksčiau. Anoji moteris paskambino šiek tiek prieš šešias, pasakė, kaip atrodo ir pasakė, kad ieškosim taksi iki jos namų, o jei nepavyks, teks važiuoti autobusu. Hm, bandžiau klaust, ką man reikės šiandien daryti, kad jau iki jos namų važiuojam. Nežinau, turbūt nesuprato... Ką gi.
Susitikau, miela tokia moterėlė, universiteto dėstytoja. Na, einam mes link autobuso stotelės, šnekam įprastom temom. Bet kažkaip nieko ji man apie mokymą nesako: kiek vaikų, kokio amžiaus... Kiek vaikų paklausiau, tačiau ji pati iniciatyvos nerodė.
Nuvažiavom į jos namus, ten - dukrytė, o vyras virtuvėj valgyt gamina. Pasodino mane ant sofos, ėmė tvarkyti stalą... Supratau, ko atvažiavau: vakarienės. Bėda bėda... Labai susinepatoginus sėdau prie stalo, atsargiai atsargiai pasakiau: "Labai atsiprašau, aš - vegetarė, todėl suvalgysiu tik truputį". Atrodo, ji išgirdo, bet ar suprato - nežinau... Koldūnuose mėsos, aišku, buvo, laimė, nedaug... Dar sykį pabrėžiau, kad nevalgau mėsos, kai paklausė (irgi dažno Kinijoj) klausimo, ką mes Lietuvoj valgom. Hm, iškart po to sekė siūlymas paragauti dešrytės. Mandagiai atsisakiau.
Paskui tik buvo pereita prie reikalo: ką mokysiu, iš ko ir, žinoma, už kiek. Mokės 80 kuai (~26lt) už valandą, kas yra mažiau nei standartinė 100 kuai kaina... Tai kodėl nepaprašiau daugiau, sakysit? Jie tokie malonūs žmonės... Išsilavinę, inteligentai. Žino, kada Lietuva atsiskyrė nuo SSRS ir kad tai buvo pirma atsiskyrusi valstybė. Paklausė manęs tikrai sudėtingo klausimo, "How do you feel about the Soviet Union?"; kai zigzagais išsisukau pasakydama daugmaž kad mano kartai tai jau ne tokia artima patirtis kaip tėvams, paklausė, kaip į tai žiūri mano tėvai... Vėlgi, atsargiai pasakiau: nepriklausomybę mes branginame. Butukas paprastas ir neiščiustytas, priešingai nei tie, kur buvau anksčiau. Pavaišino mane vakariene, nuoširdžiai... Na nežinau, nežinau, kaip tokioje situacijoje pakelti akis ir pasakyti: "žinot, man per mažai". Be abejo, niekad nepraturtėsiu gyvenime su tokiu požiūriu... bet... bet... reikia dar užsiaugint storą odą...
...o po visko dar palydėjo iki autobuso stotelės, palaukė, kol atvažiuos autobusas ir davė pinigų bilietui... ir pakvietė pietų šeštadienį...