...o ir buvau: Love Never Dies, Lloyd Webberio naujajame "Operos fantomo" tęsinyje:)
Be abejo, "Fantomui" neprilygsta ir neprilygs. Bet buvau nusiteikus ir prastesniam variantui. Iš esmės pritariu Guardian recenzijai: muzika yra, istorijos nėr. "Fantome" buvo šiek tiek intrigos, paslapties, o čia - tik meilė seilė (na, gal Fantomo/Kristinos shipperiam patiks? :). Vienoj gan ilgoj pirmos dalies atkarpoj pasijutau žiūrinti miuziklą nelyg kokią operą seria - mažytę siužeto atkarpėlę dengia nesibaigiančios lyrinės melodijos, todėl belieka arba žiovauti, arba bandyti įsiklausyti į pačią muziką.
Yra puikių duetų ir vienas kitas stiprus kvartetas/kvintetas. Vaiko personažui ir atlikėjui - dešimt balų (nors jo įpynimas į siužetą neįdomus ir neintriguoja). Abu duetai su vaiku (
Kristinos ir Gustavo,
Fantomo ir Gustavo) turi kabinančias melodijas. Super pastatymas: aprašyčiau detaliau, bet neaprašysiu, nes tai reikia pamatyti. Didžiausią malonumą suteikia būtent netikėtumai, jausmas, kad tavo, žiūrove, akis apgavo - ypač įžanginėje scenoje. Labai daug kur miuzikle žaidžiama būtent vizualumo korta.
Tad apibendrinus - gražu, bet galėtų būt geresnis siužetas.