Ugnikalnio užkalbėjimas
Šimtams tūkstančių ant sukrautų lagaminų laukiant naujienų, virduliuojant tvyturio #ashtag bei #getmehome, iš visų pasaulio pusių skriejant šviežiems juokeliams apie islandų neužkimštą skylę, neįsigytą ugnikalnio licenciją ar keršijantį lėktuvų iš snūdurio pažadintą Vulkaną, kitur "po debesimi" - vis dar valstybinis gedulas, o nė peleno nematančiuose pasaulio kraštuose - ir visai kiti gedulai, kitos žinios, kitas nerimas. Per vienintelę savaitę, dievaži: lėktuvo katastrofa, žemės drebėjimas, didžiulė audra, dar pavienė nuošliauža, galų gale - didžiulis debesis. Pastarasis gyvybių nesineša, tačiau... Ugnikalni, kodėl dabar?
Tą patį šeštadienį valstybinė televizija išspausdina laikraštyje reklamą, raginančią stebėti "tragedijos, sukrėtusios visą pasaulį" tiesioginę transliaciją. Neužtenka žvakučių, gėlių jūros, vėliavų, varpų, mišių, šalto šiurpo, tylaus gedulo, neužtenka įkelti sarkofagą į ekraną: reikia popieriuje įpaišyti didelį juodai baltą rėmą ir žuvusiųjų veidus apklijuoti jų žūties mastui tinkamomis etiketėmis.
Tą patį šeštadienio vakarą The Doctor vėl kyla į kovą su eilinį kartą prisikėlusiais dalekais. Kostiumu ir varlyte pasipuošęs Matt'as Smith'as dramatiškai nusileidžia į Winston'o Churchill'io požeminius koridorius, pats to nenorėdamas išprovokuoja dalekų regeneraciją, Antrojo pasaulinio karo lėktuviūkščiai svetimrasiškos technologijos sviedžiami į patį kosmosą, dalekai pabėga, Daktaras susikrimtęs, Žemė išgelbėta. Churchill'is taip norėtų Daktaro laivo, keliaujančio per laiką ir erdvę, bet Žemei, duoda suprasti Laiko Valdovas, reikia visai ne įspūdingų technologijų, o, visų pirma, supratimo, ką reiškia būti žmogumi.
Kol TV ekrane dalekų sukurtas androidas atgavinėja žmogiškumą, Europos aviakompanijos pradeda abejoti oro eismo kontrolės sprendimais. Debesimi suabejoja ir eiliniai, kartkartėmis kilstelintys veidą į dangų pasidžiaugti pavasarine giedra. Galima tikėti zondais ir juos analizuojančiais, galima netikėti. Galima džiaugtis dangumi be lėktuvų, galima prisiminti, kiek daug kasdienio gyvenimo pakibę ant tokio susisiekimo būdo. Galima įsivaizduoti, kas būtų, jei dingtų internetas. Galima pasirinkti tarp lenkiško ir kiniško gedulo. Galima žiūrėti išgalvotas istorijas apie išgalvotus ateivius. Galima spėlioti, kas tie 109, kurie "užlike'ino" NYT naujieną apie nukritusį lėktuvą. Galima tikėtis, kad ateis Chuck'as Norris'as ir debesį nupūs. Galima, atsisukus į šiaurės vakarų pusę, įsipjauti kairįjį smilių ir tris kartus nusispjauti pavėjui.
Galima pamąstyti, kiek žmonių jaudintųsi dėl tokios pasaulinės sumaišties, jei nebūtų, kas jiems praneša.
Tą patį šeštadienį valstybinė televizija išspausdina laikraštyje reklamą, raginančią stebėti "tragedijos, sukrėtusios visą pasaulį" tiesioginę transliaciją. Neužtenka žvakučių, gėlių jūros, vėliavų, varpų, mišių, šalto šiurpo, tylaus gedulo, neužtenka įkelti sarkofagą į ekraną: reikia popieriuje įpaišyti didelį juodai baltą rėmą ir žuvusiųjų veidus apklijuoti jų žūties mastui tinkamomis etiketėmis.
Tą patį šeštadienio vakarą The Doctor vėl kyla į kovą su eilinį kartą prisikėlusiais dalekais. Kostiumu ir varlyte pasipuošęs Matt'as Smith'as dramatiškai nusileidžia į Winston'o Churchill'io požeminius koridorius, pats to nenorėdamas išprovokuoja dalekų regeneraciją, Antrojo pasaulinio karo lėktuviūkščiai svetimrasiškos technologijos sviedžiami į patį kosmosą, dalekai pabėga, Daktaras susikrimtęs, Žemė išgelbėta. Churchill'is taip norėtų Daktaro laivo, keliaujančio per laiką ir erdvę, bet Žemei, duoda suprasti Laiko Valdovas, reikia visai ne įspūdingų technologijų, o, visų pirma, supratimo, ką reiškia būti žmogumi.
Kol TV ekrane dalekų sukurtas androidas atgavinėja žmogiškumą, Europos aviakompanijos pradeda abejoti oro eismo kontrolės sprendimais. Debesimi suabejoja ir eiliniai, kartkartėmis kilstelintys veidą į dangų pasidžiaugti pavasarine giedra. Galima tikėti zondais ir juos analizuojančiais, galima netikėti. Galima džiaugtis dangumi be lėktuvų, galima prisiminti, kiek daug kasdienio gyvenimo pakibę ant tokio susisiekimo būdo. Galima įsivaizduoti, kas būtų, jei dingtų internetas. Galima pasirinkti tarp lenkiško ir kiniško gedulo. Galima žiūrėti išgalvotas istorijas apie išgalvotus ateivius. Galima spėlioti, kas tie 109, kurie "užlike'ino" NYT naujieną apie nukritusį lėktuvą. Galima tikėtis, kad ateis Chuck'as Norris'as ir debesį nupūs. Galima, atsisukus į šiaurės vakarų pusę, įsipjauti kairįjį smilių ir tris kartus nusispjauti pavėjui.
Galima pamąstyti, kiek žmonių jaudintųsi dėl tokios pasaulinės sumaišties, jei nebūtų, kas jiems praneša.