China Miéville "Perdido Street Station"
Kokia laimė, kad lietuvių kalba turi žodį "fantastika". Nes būtų sudėtinga China Miéville grand romaną Perdido Street Station įsprausti į lentelę su kategorijomis mokslinė ir nemokslinė fantastika, science fiction ir fantasy, ir t.t. Tai, be jokios abejonės, - "fantastika", ar speculative fiction, drauge ir fantasy, ir science fiction, galų gale - tiesiog visko po truputį turintis steampunk; kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Čia į mūsų žemiškos logikos rėmus neįspraudžiamos "taumaturginės" galios tampa apčiuopiamos, apskaičiuojamos, gal ne kiekvieno įvaldomos, bet gabiųjų paaiškinamos remiantis Miéville pasaulio moksline logika. Taumaturgija/magija ir stimpankiškos technologijos susipina į viena. Čia yra intelektualių vabzdžių, humanoidų-kaktusų, eterio audėjų, primenančių vorus, vandenį valdančių vodjanojų ir demonų, kažin kokiu būdu sugyvenančių sudėtingoje daugialypio pasaulio sistemoje. Yra netgi dirbtinis intelektas...
Romane vieno netrūksta - žodžių. Miéville be galo žodingas ir tuo mėgaujasi. Skaitytojui irtis per nesibaigiančių aprašymų jūrą - ne pats smagiausias užsiėmimas, tačiau kino žiūrovo akiai būtų tikra puota. Šia prasme Miéville romanas dalyvauja mūsų laikų vizualumo diskurse. Tai, ką autorius rašo, skaitytojas kviečiamas pamatyti, įsivaizduoti vaizdais. Klausimas, ar ne geriau būtų iš karto imtis vaizdinių priemonių. Tam, kam Miéville skiria ilgiausias pastraipas, pakaktų minutės kitos ekrane. Iš malonumo akys raibtų. Jei tik kas paprotintų Cameroną, kad vietoj "Avataro" tęsinio pasirinktų "Perdido gatvės stotį"... Nes Naujajame Krobiuzone (New Crobuzon) išraiška pribloškiančių erdvių - ne mažiau nei Pandoroje, o Miéville romane, priešingai nei Camerono filme, dar ir siužetas yra.
Tiesa, siužetas vystosi keistu tempu. Iš pradžių rašytojas užliūliuoja Miesto vaizdais, į juos pindamas paskiras siužetines gijas: žmogus mokslininkas Isaac Dan der Grimnebulin imasi beveik neįmanomos užduoties grąžinti garudai Yagharek'ui gebėjimą skristi; Isaac'o mylimoji vabzdžiažmogė skulptorė Lin sutinka vykdyti slaptą mafijos boso užsakymą; kažkur vyriausybės mokslinių tyrimų padalinyje už grotų auginamos paslaptingos pabaisos... Vėliau visos gijos, žinoma, susiveja į viena, ir tada jau nebelieka prasmės krauti per daug pudros - įvykiai ima vyti vienas kitą. Kai didysis nuotykis baigiasi, Miéville Yagharek'o giją be gailesčio nukerpa, taip pakenkdamas siužeto pusiausvyrai.
Apskritai imant, skaityti yra ką (be ironijos; jei labai tingisi, aprašymus galima praleisti). Personažai spalvingi, daug dėmesio skiriama jų pasirinkimams ir motyvacijai - išskyrus minėtą Yagharek'o situacijos "užraukimą". Suvokti Naująjį Krobiuzoną kaip visumą sudėtinga, tad net ir detalėmis perkrautas romanas palieka pakankamai erdvės skaitytojo fantazijoms.