"Avataras", kargo kultai ir kiti vampyrai
"Avataras"... labai spalvotas.
Plakatai jį lietuviškai vadina "Įsikūnijimu", bet subtitrai atitinkamus filme veikiančius subjektus atkakliai įvardija avatarais.
Vizualiąja prasme: gražu, labai gražu. Gal netgi verta ištverti tuos nepatogius gremėzdiškus akinius ir pasižiūrėti 3D, bet ir 2D pakankamai įspūdinga. Puikios spalvos - puota akims, žvilgsnio nevargina, kaip ir svaiginantys mėlynųjų navių skrydžiai Pandoros planetos miškuose.
Siužeto prasme... Na, tokio dalyko ten geriau neieškoti. Retas žiūrovas atras ką nors netikėto. Būtent todėl toks filmas teliks brangiu ir prabangiu, bet - tik "šventiniu" blizgučiu, o ne kultine liekamąja vertybe, kokia tapo mažiau blizgūs, ant tų pačių primityvių siužetinių griaučių, bet su didesniu "cinkeliu" sulipdyti kiti panašūs filmai ar serialai. Be abejo, panorėję būti nuobodūs, galime imti ir išnarstyti siužetą taip, kad jam tiktų visas pluoštas įvairiausių teorijų - tiek "Avatare" gausu fantastikos standartų. Narstyti galima, tik kad nieko čia stebuklingo. Estrangement? O taip. The Other? Dar ir kaip. Daug peno kokiam nors rašinėliui apie materialumą ir kūniškumą. Tiesa, o Greisės ir jos komandos vykdoma diplomatinė misija - vos ne kaip iš kultūrinės antropologijos vadovėlio. "Mes bandėme mokyti žmones iš dangaus, - sako navių genties vadas pagrindiniam veikėjui žmogui, - bet argi gali dar ką nors įpilti į sklidiną indą?" Žmogus atsako: "Taip. Bet mano galva - tuščia. Prisiekiu." Mat jis, kaip ir dera tikram trečiajam broleliui kvaileliui, tapsiančiam herojumi-didvyriu, į didžiai išmintingų mokslininkų komandą pakliuvo atsitiktinai, o pats yra ne mokslininkas - paprastas kareivis. Anieji galvočiai pas navius nužengdavo visi protingi ir viską išmanantys, bet iš tiesų atsimerkiama tik tuomet, kai pripažįstama: mano galva tuščia.
Ir Žemės čia, beje, visiškai nėra. Tai - reikšmingas trūkumas, nebuvimas kaip ženklas. Pandoros planeta tampa tarsi nauja Žeme, jos nauju avataru: spalvingesniu, tvirtesniu, dar nenualintu. Bet ir virtualiu. Nors žiūrovas ir panardinamas tiesiai į jos džiungles, nepalieka jausmas, kad prie to žmogus, Žemė negali prisiliesti kitaip nei virtualiai. Tikrasis prisilietimas įvyksta tik tada, kai pirminis kūnas paliekamas dėl antrinio, kai Žemės išsižadama amžiams.
O visa kita - kaip ir galima tikėtis: pro-ekologiška, anti-militaristiška, anti-kolonialistiška (ironiška, bet Greisė, kaip kokia šiuolaikinių antropologų pirmtakė-misionierė savojo diplomatinio sprendimo ieško mokydama navių vaikus anglų kalbos beveik misionieriškoje mokyklėlėje), anti-korporantiška, anti-(naftos)-magnatiška... ir taip toliau.
Nors ir ne tiesiogiai, bet susisiejo su viena tv laida, kurioje penki vyrai iš Tanna salos keliauja į Angliją ir pažindinasi su vietinių aborigenų papročiais. Gal truputį unsettling, kai pagalvoji apie kameros žvilgsnį, žmonių, sėdinčių prie tv žvilgsnį, ir kad palyginus mažai pačių taniečių žvilgsnio (juk kamerą jie turėjo). Bet kargo kultai yra jėga.
Čia mintis neša dar toliau, tiesiai pas vampyrus. Kino teatre rodė filmo Daybreakers reklamą. Kai ji prasidėjo, šmėkštelėjo mintis: o! būtų baisiai įdomus sprendimas, jei būtų parodytas pasaulis, kur "beveik visi yra vampyrai", o žmonės "auginami kraujui", bet vampyrai nėra demonizuojami, žmonių auginimas rodomas kaip vampyrų kova už išgyvenimą, o saujelė nuo vampyrų besiginančių žmonių vaizduojami kaip pasaulio, kultūros, civilizacijos ir kitų aukštų žodžių negerbiantys maištininkai. Aišku, Daybreakers nebus toks. Bet...
"Kino" 5nr. Natalija Arlauskaitė rašo: Neigiamas arba pavojų keliantis kultūros dėmuo tekstuose apie vampyrus įgyja draudžiamo, nekonvencialaus, baustino geismo formą. "Pralaidumo scena" nurodo tabu, nerimo, kultūrinės normos ribą, o bausmė, beveik visada ištinkanti vampyrus ir vampyres, - nerimo įveikimą ir vienokios ar kitokios filmo konstruojamos kultūros darnos atkūrimą. (p.33) Galima nujausti, kodėl būtent dabar "Kinas" prabyla apie filmus apie vampyrus, tačiau nei Twilight, nei True Blood, netgi Let the Right One In (sąmoningai?) neminimi. O čia galima būtų diskusiją praplėsti. Kas atsitinka, kai vampyrai legalizuojami? Kai jie legalizuojami kine? Jei vampyras - "tamsioji kultūros pusė", disbalansas, kuris subalansuojamas atgal istorijos pabaigoje, kas atsitinka, kai ta tamsioji pusė iškeliama į šviesą ir jai suteikiamos tokios pačios teisės kaip ir morališkai "legaliai" kultūros svarstyklių lėkštelei? Kai pasakoma, kad vampires are Americans? Ir ką reiškia pasipiktinę balsai, neišmanėliams aiškinantys, jog "tikri" vampyrai "negali pakęsti saulės šviesos", "negali išlikti be žmogaus kraujo" ir, galų gale, "nespindi" (ir todėl, manyk, Twilight vampyrai visai "netikri")?
Plakatai jį lietuviškai vadina "Įsikūnijimu", bet subtitrai atitinkamus filme veikiančius subjektus atkakliai įvardija avatarais.
Vizualiąja prasme: gražu, labai gražu. Gal netgi verta ištverti tuos nepatogius gremėzdiškus akinius ir pasižiūrėti 3D, bet ir 2D pakankamai įspūdinga. Puikios spalvos - puota akims, žvilgsnio nevargina, kaip ir svaiginantys mėlynųjų navių skrydžiai Pandoros planetos miškuose.
Siužeto prasme... Na, tokio dalyko ten geriau neieškoti. Retas žiūrovas atras ką nors netikėto. Būtent todėl toks filmas teliks brangiu ir prabangiu, bet - tik "šventiniu" blizgučiu, o ne kultine liekamąja vertybe, kokia tapo mažiau blizgūs, ant tų pačių primityvių siužetinių griaučių, bet su didesniu "cinkeliu" sulipdyti kiti panašūs filmai ar serialai. Be abejo, panorėję būti nuobodūs, galime imti ir išnarstyti siužetą taip, kad jam tiktų visas pluoštas įvairiausių teorijų - tiek "Avatare" gausu fantastikos standartų. Narstyti galima, tik kad nieko čia stebuklingo. Estrangement? O taip. The Other? Dar ir kaip. Daug peno kokiam nors rašinėliui apie materialumą ir kūniškumą. Tiesa, o Greisės ir jos komandos vykdoma diplomatinė misija - vos ne kaip iš kultūrinės antropologijos vadovėlio. "Mes bandėme mokyti žmones iš dangaus, - sako navių genties vadas pagrindiniam veikėjui žmogui, - bet argi gali dar ką nors įpilti į sklidiną indą?" Žmogus atsako: "Taip. Bet mano galva - tuščia. Prisiekiu." Mat jis, kaip ir dera tikram trečiajam broleliui kvaileliui, tapsiančiam herojumi-didvyriu, į didžiai išmintingų mokslininkų komandą pakliuvo atsitiktinai, o pats yra ne mokslininkas - paprastas kareivis. Anieji galvočiai pas navius nužengdavo visi protingi ir viską išmanantys, bet iš tiesų atsimerkiama tik tuomet, kai pripažįstama: mano galva tuščia.
Ir Žemės čia, beje, visiškai nėra. Tai - reikšmingas trūkumas, nebuvimas kaip ženklas. Pandoros planeta tampa tarsi nauja Žeme, jos nauju avataru: spalvingesniu, tvirtesniu, dar nenualintu. Bet ir virtualiu. Nors žiūrovas ir panardinamas tiesiai į jos džiungles, nepalieka jausmas, kad prie to žmogus, Žemė negali prisiliesti kitaip nei virtualiai. Tikrasis prisilietimas įvyksta tik tada, kai pirminis kūnas paliekamas dėl antrinio, kai Žemės išsižadama amžiams.
O visa kita - kaip ir galima tikėtis: pro-ekologiška, anti-militaristiška, anti-kolonialistiška (ironiška, bet Greisė, kaip kokia šiuolaikinių antropologų pirmtakė-misionierė savojo diplomatinio sprendimo ieško mokydama navių vaikus anglų kalbos beveik misionieriškoje mokyklėlėje), anti-korporantiška, anti-(naftos)-magnatiška... ir taip toliau.
Nors ir ne tiesiogiai, bet susisiejo su viena tv laida, kurioje penki vyrai iš Tanna salos keliauja į Angliją ir pažindinasi su vietinių aborigenų papročiais. Gal truputį unsettling, kai pagalvoji apie kameros žvilgsnį, žmonių, sėdinčių prie tv žvilgsnį, ir kad palyginus mažai pačių taniečių žvilgsnio (juk kamerą jie turėjo). Bet kargo kultai yra jėga.
Čia mintis neša dar toliau, tiesiai pas vampyrus. Kino teatre rodė filmo Daybreakers reklamą. Kai ji prasidėjo, šmėkštelėjo mintis: o! būtų baisiai įdomus sprendimas, jei būtų parodytas pasaulis, kur "beveik visi yra vampyrai", o žmonės "auginami kraujui", bet vampyrai nėra demonizuojami, žmonių auginimas rodomas kaip vampyrų kova už išgyvenimą, o saujelė nuo vampyrų besiginančių žmonių vaizduojami kaip pasaulio, kultūros, civilizacijos ir kitų aukštų žodžių negerbiantys maištininkai. Aišku, Daybreakers nebus toks. Bet...
"Kino" 5nr. Natalija Arlauskaitė rašo: Neigiamas arba pavojų keliantis kultūros dėmuo tekstuose apie vampyrus įgyja draudžiamo, nekonvencialaus, baustino geismo formą. "Pralaidumo scena" nurodo tabu, nerimo, kultūrinės normos ribą, o bausmė, beveik visada ištinkanti vampyrus ir vampyres, - nerimo įveikimą ir vienokios ar kitokios filmo konstruojamos kultūros darnos atkūrimą. (p.33) Galima nujausti, kodėl būtent dabar "Kinas" prabyla apie filmus apie vampyrus, tačiau nei Twilight, nei True Blood, netgi Let the Right One In (sąmoningai?) neminimi. O čia galima būtų diskusiją praplėsti. Kas atsitinka, kai vampyrai legalizuojami? Kai jie legalizuojami kine? Jei vampyras - "tamsioji kultūros pusė", disbalansas, kuris subalansuojamas atgal istorijos pabaigoje, kas atsitinka, kai ta tamsioji pusė iškeliama į šviesą ir jai suteikiamos tokios pačios teisės kaip ir morališkai "legaliai" kultūros svarstyklių lėkštelei? Kai pasakoma, kad vampires are Americans? Ir ką reiškia pasipiktinę balsai, neišmanėliams aiškinantys, jog "tikri" vampyrai "negali pakęsti saulės šviesos", "negali išlikti be žmogaus kraujo" ir, galų gale, "nespindi" (ir todėl, manyk, Twilight vampyrai visai "netikri")?