Tekstai, skoniai ir "Žiedinis pasaulis"
Jeigu tekstus "ryjame", tai, matyt, galime ir apibūdinti jų "skonį".
Kartais teksto-skonio sąsaja labai paprasta. Kai penktoje (?) klasėje skaičiau "Sofijos pasaulį" (vasara, smilgos, alergenų pilna senstanti kaimo troba), nesustodama rijau avižų dribsnius. Iš baltos lėkštutės, saujom. Todėl "Sofijos pasaulis" man buvo ir bus susijęs su sausais avižiniais dribsniais. Kinų literatūra, bijau, siesis su kapučino popieriniame puodelyje, juodojo šokolado Bounty ir Tesco Fruit&Fibre.
Kitas sąsajas sukuriame paskui, kai prisireikia apibūdinti, kokią knygą, kokį tekstą (įsidėjome į burną?), pajutome (skonio?) receptoriais, sukramtėme, nurijome ir suvirškinome (arba ne). Man skaityti kokį Twilight - tai dideliais kiekiais valgyti, tarkime, Skittles. Harry Potter būtų kalėdiniai šokoladiniai saldainiai pramaišiui su mandarinais. Būtinai prie židinio. Koks nors Bronius Radzevičius su Priešaušrio vieškeliais - na, tokią knygą galima suragauti kaip šviežios bočių duonos riekę, užteptą sviestu ir užgertą juoda arbata. Ne šokoladas, bet kaip skanu. Yra knygų, kurios - jau nebe šokoladas, o pobaisė "saldžioji plytelė"; kitas norisi išspjauti kaip anyžinį saldainį; trečias - paaitrinti trupučiu česnako. Galbūt "savaime" tekstas skonio ir "neturi", bet kažkodėl neretai būtent skonio, ragavimo, valgymo metaforomis norisi artikuliuoti savo įspūdžius, jei jau kyla noras juos išsakyti/išrašyti.
Larry Niven Ringworld skonio neturi. Kaip brokoliai. Pastaruosius galiu sukramtyti, nuryti, nuo to bloga nepasidarys, bet brokolio fane negalėčiau tapti. Apskritai knygą pradėjau skaityti tik todėl, kad labai gilų įspūdį paliko orbitalės Iain Banks'o romane Consider Phlebas (tiesa, tada jį skaitydama daugiau galvojau ne apie skonį, o apie spalvą): Wikipedia informavo, kad orbitalės - Bankso variacija Niveno "žiedinio pasaulio" tema, todėl Niveno romanas atsidūrė mano - ne knygų lentynoje, - o mp3 grotuve.
Mokslines detales praleiskim. Esu tokia skaitytoja, kuri "kietą" mokslinį fantastinį tekstą kartais skaito su malonumu, bet anaiptol ne dėl jame esančių "kietųjų" detalių. Jas paprasčiausiai praleidžiu. Praskanuoju akimis, bet jei pradėčiau gilintis į ištisomis pastraipomis aprašomus fizikinius procesus, tai skaitymo malonumo neliktų visai - taigi mano atveju skaitymo malonumas (arba teksto skonio "skanumas") atvirkščiai proporcingas tekste esančių formulių, aukštosios matematikos išvedžiojimų, hipererdvinių variklių veikimo principų ir panašių dalykų kiekiui. Tegu liepsnoja gaisrai vakuume, tegu dygsta juodosios skylės - man tai paprasčiausiai nėra lemiamas faktorius. Galbūt yra mėgstančių kabinėtis prie mokslinės mokslinio fantastinio teksto logikos, bet aš jos ieškau kitur.
Tarkime, Niveno personažai. Teela Brown pradžioje apibūdinama kaip pakankamai naivi, nelabai daug ką išmananti mergaičiukė. Tačiau įsivažiuojant romano veiksmui, ji kuo ramiausiai ima kaišioti savo trigrašius į giliaminčių visapusiškai išsilavinusių bendrakeleivių technines diskusijas. Gal ji ir nesupranta, kas yra kokios ten rozetės ne rozetės (kaip ir aš), tačiau nė nemirktelėjusi atlieka matematinius skaičiavimus, kai jų prieikia. Šitoj vietoj mano galvoj suskamba skambutis: Suspension of disbelief - gone! Tai trukdo išjungti netikėjimą, lygiai kaip ir faktai, kad Nessus kažkodėl yra skaitęs Šekspyrą (ar kuris ten iš žilos žilos tiems laikams senovės rašytojų buvo paminėtas), kad personažai taip sparčiai mokosi kalbų, net ir prisipažinę, kad šitoje srityje jiems nekaip sekasi... kad kapitonas Picard (nutolstant nuo Ringworld) turi laiko šitokiai gausybei talentų ir pomėgių... kad Hari Seldon'as galėjo apskaičiuoti galaktikos ateitį (atsiprašau, Foundation mano skrandis priima panašiai kaip... kinišką mantou duonelę? Nors pripažįstu, kad parašyta gerai; bet čia ne į temą)
Ringworld problema turbūt ta, kad ten nelabai kas įvyksta. "Vinimi" turi tapti Teelos Brown sėkmė ir jos vaidmens atskleidimas palaipsniui, kas daroma pakankamai gerai, tačiau to negana. Mintis apie brandą per skausmą, optimalios individui aplinkos paiešką - šitas temas galima sėkmingai nagrinėti, jei yra noro kapstytis po tekstą. Knebinėjimuisi taip pat neblogai pasiduotų Niveno sukurti ateivių paveikslai: radikalios kitokybės ir sanbūvio su ja įvaizdis. Bet čia - norintiems kapstytis. Žinote, brokoliai - sveika; bet man labiau patinka juoda duona. Ringworld yra beskonybė ne vulgarumo, o skaitytojui paliekamo įspūdžio nebuvimo prasme. Galbūt daugiau skonio atsiranda paskaičius kitus serijos romanus, tačiau perskaičius šį vieną tekstą bet jo tiesioginio konteksto, įspūdžio, galima sakyti... tiesiog nelieka.
Kartais teksto-skonio sąsaja labai paprasta. Kai penktoje (?) klasėje skaičiau "Sofijos pasaulį" (vasara, smilgos, alergenų pilna senstanti kaimo troba), nesustodama rijau avižų dribsnius. Iš baltos lėkštutės, saujom. Todėl "Sofijos pasaulis" man buvo ir bus susijęs su sausais avižiniais dribsniais. Kinų literatūra, bijau, siesis su kapučino popieriniame puodelyje, juodojo šokolado Bounty ir Tesco Fruit&Fibre.
Kitas sąsajas sukuriame paskui, kai prisireikia apibūdinti, kokią knygą, kokį tekstą (įsidėjome į burną?), pajutome (skonio?) receptoriais, sukramtėme, nurijome ir suvirškinome (arba ne). Man skaityti kokį Twilight - tai dideliais kiekiais valgyti, tarkime, Skittles. Harry Potter būtų kalėdiniai šokoladiniai saldainiai pramaišiui su mandarinais. Būtinai prie židinio. Koks nors Bronius Radzevičius su Priešaušrio vieškeliais - na, tokią knygą galima suragauti kaip šviežios bočių duonos riekę, užteptą sviestu ir užgertą juoda arbata. Ne šokoladas, bet kaip skanu. Yra knygų, kurios - jau nebe šokoladas, o pobaisė "saldžioji plytelė"; kitas norisi išspjauti kaip anyžinį saldainį; trečias - paaitrinti trupučiu česnako. Galbūt "savaime" tekstas skonio ir "neturi", bet kažkodėl neretai būtent skonio, ragavimo, valgymo metaforomis norisi artikuliuoti savo įspūdžius, jei jau kyla noras juos išsakyti/išrašyti.
Larry Niven Ringworld skonio neturi. Kaip brokoliai. Pastaruosius galiu sukramtyti, nuryti, nuo to bloga nepasidarys, bet brokolio fane negalėčiau tapti. Apskritai knygą pradėjau skaityti tik todėl, kad labai gilų įspūdį paliko orbitalės Iain Banks'o romane Consider Phlebas (tiesa, tada jį skaitydama daugiau galvojau ne apie skonį, o apie spalvą): Wikipedia informavo, kad orbitalės - Bankso variacija Niveno "žiedinio pasaulio" tema, todėl Niveno romanas atsidūrė mano - ne knygų lentynoje, - o mp3 grotuve.
Mokslines detales praleiskim. Esu tokia skaitytoja, kuri "kietą" mokslinį fantastinį tekstą kartais skaito su malonumu, bet anaiptol ne dėl jame esančių "kietųjų" detalių. Jas paprasčiausiai praleidžiu. Praskanuoju akimis, bet jei pradėčiau gilintis į ištisomis pastraipomis aprašomus fizikinius procesus, tai skaitymo malonumo neliktų visai - taigi mano atveju skaitymo malonumas (arba teksto skonio "skanumas") atvirkščiai proporcingas tekste esančių formulių, aukštosios matematikos išvedžiojimų, hipererdvinių variklių veikimo principų ir panašių dalykų kiekiui. Tegu liepsnoja gaisrai vakuume, tegu dygsta juodosios skylės - man tai paprasčiausiai nėra lemiamas faktorius. Galbūt yra mėgstančių kabinėtis prie mokslinės mokslinio fantastinio teksto logikos, bet aš jos ieškau kitur.
Tarkime, Niveno personažai. Teela Brown pradžioje apibūdinama kaip pakankamai naivi, nelabai daug ką išmananti mergaičiukė. Tačiau įsivažiuojant romano veiksmui, ji kuo ramiausiai ima kaišioti savo trigrašius į giliaminčių visapusiškai išsilavinusių bendrakeleivių technines diskusijas. Gal ji ir nesupranta, kas yra kokios ten rozetės ne rozetės (kaip ir aš), tačiau nė nemirktelėjusi atlieka matematinius skaičiavimus, kai jų prieikia. Šitoj vietoj mano galvoj suskamba skambutis: Suspension of disbelief - gone! Tai trukdo išjungti netikėjimą, lygiai kaip ir faktai, kad Nessus kažkodėl yra skaitęs Šekspyrą (ar kuris ten iš žilos žilos tiems laikams senovės rašytojų buvo paminėtas), kad personažai taip sparčiai mokosi kalbų, net ir prisipažinę, kad šitoje srityje jiems nekaip sekasi... kad kapitonas Picard (nutolstant nuo Ringworld) turi laiko šitokiai gausybei talentų ir pomėgių... kad Hari Seldon'as galėjo apskaičiuoti galaktikos ateitį (atsiprašau, Foundation mano skrandis priima panašiai kaip... kinišką mantou duonelę? Nors pripažįstu, kad parašyta gerai; bet čia ne į temą)
Ringworld problema turbūt ta, kad ten nelabai kas įvyksta. "Vinimi" turi tapti Teelos Brown sėkmė ir jos vaidmens atskleidimas palaipsniui, kas daroma pakankamai gerai, tačiau to negana. Mintis apie brandą per skausmą, optimalios individui aplinkos paiešką - šitas temas galima sėkmingai nagrinėti, jei yra noro kapstytis po tekstą. Knebinėjimuisi taip pat neblogai pasiduotų Niveno sukurti ateivių paveikslai: radikalios kitokybės ir sanbūvio su ja įvaizdis. Bet čia - norintiems kapstytis. Žinote, brokoliai - sveika; bet man labiau patinka juoda duona. Ringworld yra beskonybė ne vulgarumo, o skaitytojui paliekamo įspūdžio nebuvimo prasme. Galbūt daugiau skonio atsiranda paskaičius kitus serijos romanus, tačiau perskaičius šį vieną tekstą bet jo tiesioginio konteksto, įspūdžio, galima sakyti... tiesiog nelieka.