Stovykla
Grįžau.
Žemiau bus daug teksto be nuotraukų (nes nepasiėmiau fotoaparato - atpratau pleškinti).
Primenu, kad esu įsipaišius į 1st City of London skautų tuntą, kur padedu skautų sekcijos (draugovės) vadovams. Šią savaitę (nuo pirmadienio iki penktadienio) dalyvavau tunto stovykloje Gilwell'io parke (praktiškai pačiame Londone, penktoje transporto zonoje). Vien veiksmo vieta jau yra uhuhu (žr. nuorodą), o galimybė pastovyklauti su britų skautais - geriau nebūna. Įspūdžių parsivežiau pilną kuprinę.
Taigi pirmadienį jau popiet sėdau į traukinį ir po pusvalanduko buvao Chingford'o stotelėje. Čia buvau susitarusi susitikti su kita vadove - ta pačia, kuri mane ir įtraukė į 1st City veiklą. Nuo stotelės iki Gilwell'io - apie pusantros mylios kelio, vienas niekas pėsčiom, bet taip jau atsitiko, kad tuo pačiu traukiniu atvažiavo dar viena vadovė, kuri norėjo sėst į taksi, tad susėdom visos trys. Kelios minutės - ir jau parke, savo stovyklavietėje: Branchet Lodge. Čia jau laukė vyriausioji valdžia, neilgai trukus susirinko likę vadovai ir pradėjo važiuoti vaikai.
Apie stovyklavimo būdą. Gilwell'is yra skautų teritorija, bet, paradoksas, tikro miško jame nedaug. T.y. miškas visur aplink, bet jame įrengta daug visokiausių pramogų: karstymosi medžiais, čiuožyklų, šaudyklų ir pan. Didžiuosius laukus, skirtus stovyklavimui palapinėse, buvo kaip tik užėmusi Cub jamboree - "jamboree" yra didelė skautų stovykla, kur suvažiuoja skautai iš įvairių regionų/šalių, o "cubs" - tai vaikai 8-10m. (kaip Lietuvoje vilkai, tik Anglijoje yra atskira "beavers" sekcija 6-8m. skautukams). Žodžiu, tiesiai mūsų panosėje stovyklavo koks pora tūkstančių vilkiukų. Stovyklą trumpiau krikštijom cubjam arba cub-oree :) Patys, kaip minėjau, buvome namuke ir aplink jį esančioje nedidelėje pievelėje, skirtoje palapinėms statyti. Palyginus su mūsišku stovyklavimu miške, prie upės/ežero, su laužais ir be tokių patogumų kaip tualetai ir dušai, jau nekalbant apie stalus ir kėdes - milžiniškas skirtumas. Dalis vadovų miegojo viduje, aš ir dar keli vadovai miegojome palapinėse šalia vaikų. Namuke - tualetai, dušai, virtuvė, kai bjaurus oras - ir valgymo salė (vadovai visada valgėme viduje, o vaikai turėjo dvi palapines-valgyklas lauke). Palapinės - tunto nuosavybė (pamatytumėt jų inventorinę...)
Vaikų stovykloje, deja, buvo mažokai. Skautų teturėjome keturis (ir tris skautų vadovus). Vilkiukų (cubs) - šešis, patyrusių skautų (explorers) - septynis. Vadovų buvo praktiškai tiek pat kiek vaikų. Kadangi skautų buvo mažai, nenuostabu, kad gan daug laiko praleidau su vilkiukais, taip pat su mažiausiais vilkiukais (beavers), kurie atvažiavo vienai dienai (yra taisyklė, kad beaver'iai negali būti ilgiau nei 24val. išvažiavę iš namų, plius jiems neleidžiama nakvoti lauke - taigi namukas būtinas; apie taisykles žemiau dar bus...)
Grįžtant prie pirmadienio. Kai suvažiavo vaikai, viens du pastatėm palapines. Didžiuuulėj palapinėj po du, tris skautus... Prabanga! Aš gavau atskirą oranžinę "vienutę" :) Paskui valgėm vakarienę. Šiaip iš savo vegetarizmo niekad nedarau problemos, nes nenoriu apsunkinti kitų žmonių. Valgau, kas yra, vis tiek visada galima kaip nors išsisukti - su garnyrais ir panašiai. Taigi niekam prieš stovyklą nereiškiau jokių pageidavimų. Tačiau, pasirodo, tuntininkas (kuris visiems gamino nuostaaaabų maistą triskart per dieną - ataugo man visi kilogramai, jei tik buvau numetus bent vieną:)) kiekvienam valgymui turėjo vegetarišką patiekalą (t.y. pagrindinio patiekalo vegetarišką variantą - vegetariškas dešreles, mėsainius, viščiukus ir t.t. Kas man gan keistai "skamba", mėsos seniai neragavus, bet įmanoma priprasti). Kažkas iš vaikų pusiau (?) vegetaras, ar panašiai... Žodžiu, neteko man stovykliškos "dietos" pasilaikyti, valgiau kaip didelė (net labai didelė... oi)
Po vakarienės žaidėme karinį žaidimą viename iš nedidelių miško lopinėlių, kuriuose nebuvo jokių "pramogų punktų". Šis miško gabalėlis yra šalia pačios įspūdingiausios Gilwell'io parko vietos: the Quick. Tai yra aukštas šlaitas, nuo kurio matosi rytinių (?) tolimųjų Londono rajonų peizažas. Žodžiu, žaidėme "capture the flag". Buvau viename iš vėliavos punktų ("vėliavos" - virvės - buvo įduotos vadovams, ir kitos komandos skautai turėjo prisėlinti prie vadovo ir jį paliesti, kad gautų vėliavą). Sėdėti krūme buvo smagu... aišku, truputį žalias švarkelis po to liko :) Po žaidimo grįžome ir, suguldę vaikus, patys susėdome prie sūrio ir vyno (šitie dalykai buvo vartojami kiekvieną vakarą, nedarant didelės problemos iš to, ar vaikai mato, ar ne... Bet labai kultūringai, jei ką) aptarti kitos dienos planų. Taip pat buvo proga pabandyti prisiminti, kaip žaisti Rummy ir 21, bet kortom žaidžiau paskutinį kartą turbūt kokioj aštuntoj klasėj, tad nenuostabu, kad ne itin sekėsi.
Antradienis prasidėjo septintą ryto - karštu dušu! Ir skautų rankiojimu iš palapinių. Vienas iš mūsų skautų baisiai viskam alergiškas. Mane paskyrė atsakinga už jo vaistus. Tai reiškia, kad turėjau išklausyti trumpą jo instruktažą, ką jis turi atsivežęs ir kada turi suvartoti, taip pat žinoti, kur padėti jo atsivežti vaistai, "pieštukai" šoko atveju ir pan. dalykai bei prižiūrėti jį kiekvieną rytą ir vakarą, kad išgertų vaistų dozę. Vieną sykį įėjom į kambariuką, kur buvo laikomi jo vaistai, ir aš negalvodama uždariau iš paskos sau duris. Iškart atėjo tuntininko pavaduotojas (kuris visą šitą stovyklą koordinavo) ir atidarė duris. Paskui paaiškino: dėl saugumo; jei netyčia kas atsitiktų, būtinai turi turėti liudininkų - todėl niekada neuždaryk durų. Atsargumo čia labai daug (nesiginčiju, jei ką: tai, ką jis sakė - šventa tiesa). Taisyklių čia jie turi labai daug, ir jų griežtai laikosi. Ypač privalomo vadovų-vaikų santykio. Kai organizavom vadovų tvarkaraštį žygio dienai (žr. žemiau), vadovai buvo į tvarkaraštį dėliojami pagal tai, kiek kada ir kur bus vaikų ir kiek jiems privalu skirti vadovų. Vienas vadovas su keliais vaikais niekur negali eiti, turi būti du vadovai, net jei užsiėmime dalyvauja tik vienas ar du skautai.
Priešpiet skautų sekcijos pagrindinis vadovas (mano tiesioginis "viršininkas", taip sakant :)) organizavo žaidimą, kuriame reikia išaiškinti nusikaltimo aplinkybes: kaltininką, įrankį ir nusikaltimo vietą. Kiekvienos aplinkybės yra penki variantai, išrenkama po vieną (traukiant korteles), ir žaidėjai turi surasti teisingą atsakymą, pamatę likusias korteles. Korteles turėjo trys vadovų poros, išsiskirsčiusios po parką. Norėdami pamatyti vieną kortelę, vaikai turėjo gauti sąvaržėlę iš bazės, bėgti prie reikalingos vadovų poros ir "užmokėti" jiems sąvaržėle, tuomet bėgti atgal į bazę ir t.t. Anksčiau jau žaidėme šitą žaidimą per sueigą, dabar buvo labai didelė teritorija, pobjauris oras (stiprus vėjas, dulksna), ir vaikai kažkokie aptingę.
Popiet lydėjome vaikų grupes į parko pramogų punktus. Man teko vilkiukai - valandą jie važinėjosi "žolės rogutėmis" žemyn Quick šlaitu, paskui dvi valandas šaudė lanku. Vakare vyko talentų šou (Scouts Got Talent arba Scout Idol, arba Idol Scout, arba...) Mikrofonai, kolonėlės, šviesos... skautiška stovykla? Mhm. Bet tikrai smagu buvo. Iš pradžių vidury dienos buvo atranka (kaip ir tikrame Britain's Got Talent - trys vadovai atrinkinėjo, komentavo ir t.t.), o vakare - "finalas" su įvairiais pasirodymais, iki pačių kosmiškiausių (Star Wars gangsta rap!)
Trečiadienis buvo beaver'ių ir žygio diena. Skautai ir vilkai žygiavo tuo pačiu žiediniu maršrutu, tik skirtingomis kryptimis, pakeliui turėjo atlikti įvairių užduočių. Vilkus lydėjo dvi vadovės, o skautai ėjo vieni, bet tam tikruose taškuose juos pasitikdavo vadovai (pvz. pavojingame kelio ruože). Explorer'iai ėjo kitu, ilgesniu maršrutu, visiškai vieni, ir siuntė SMS'us bazėje likusiam vadovui, kai pasiekdavo sutartus taškus. Man kliuvo likti stovyklavietėje, taigi gavau truputį pailsėti (miego trūkumas iš tiesų jau buvo pradėjęs mušti į galvą), bet irgi ne per daug - nes jau ryte atvyko pulkelis pačių mažiausiųjų vilkiukų (reiktų sakyti "bebriukų" - beavers, - bet tai įvestų painiavą, nes Lietuvoj bebriukai yra jūrų skautų "vilkiukai"). Deja, jiems nepasisekė - visą dieną dulkė, tad pasivaikštinėję po parką, jie grįžo į vidų ir su savo vadove darė įvairius eksperimentus (kad gautų eksperimentų ženklelį).
Kai visi grįžo iš žygio, vėl atėjo metas pramogoms parke. Lydėjau vilkus į pedalais minamų keturračių trasą. Po vakarienės buvo numatytas laužas. Su laužu atsitiko bėda: daugiau nei pusvalandį trys vadovai (including mane) tūpčiojo ir bandė įkurti visokiausias pjuvenas, žoles, lapus ir t.t. - būtų tobulas prakuras, jei nebūtų pradrėkęs kaip nežinau kas. Žodžiu, laužas įsikūrė tik tada, kai buvo nugvelbta iš tualeto tualetinio popieriaus... jė, didieji skautai mes. Aš save tai suprantu (vis dar nelabai su laužais draugauju :/ Užtat stengiausi!!!), bet tie kiti vadovai tai nuo beaver'ių skautauja. Na, bet pasitaiko drėgnos medienos, pasitaiko. Žodžiu, turėjom labai smagų laužą su visokiausio plauko dainom dainelėm, iš kurių kelios dar skamba galvoje. My eyes are dim, I cannot see, I have not brought my specs with me... Savo trigrašį įkišau su bene pirmu skautuose išmoktu žaidimu, kurio žodžiai, ko gero, nieko nereiškia? O jei reiškia, tai nei aš, nei britų skautukai jų nesupratom (kalbu apie "voten šiu", ar kaip jį ten :))
Jau trečiadienį vakare tai smigau labai sėkmingai... Aišku, miegas tetruko šešias valandas, ketvirtadienį vėl teko žvaliai rise and shine, pasiruošus sportinei dienai. Išlindo saulutė - vakare buvau visa nuraudonavus kaip virtas vėžys, nes neatsivežiau kremo nuo saulės, o ir taip pagalvojau "ai, nieko, išgyvensiu". Taigi dabar mažumėlę degu. Pirmą dienos pusę žaidėme rounders beisbolo taisyklėmis, su kriketo lazda ir teniso kamuoliuku :) Žodžiu, kažką panašaus į beisbolą. Taisykles pradėjau gaudyti tik žaidimui besibaigiant, tad iš esmės vadovavausi patarimu "jeigu šaukia, RUN!!!! - bėk, kiek kojos neša".
Popiet - vėl parko pramogos, šįkart prižiūrėjau skautus žaidime su kamuoliu ant keturių tramplinų. Tada buvo suorganizuotas golfas su lėkšte (golf frisbee) - t.y. žaidėjai turi keliauti nuo vieno taško į kitą, mesdami lėkštę, ir pereiti visą lauką, išnaudoję kuo mažiau metimų. Paskui nulydėjau vilkiukus į vidutinio aukščio laipiojimą, prisirišus virve, kur vaikai buvo apraišioti visais reikalingais diržais ir paleisti eiti rąstu, iškeltu gan aukštai tarp dviejų medžių.
Vakare vyko Ceilidh - airiška "liaudiška vakaronė". Buvo bandoma išmokyti liaudies šokių, buvo šiek tiek makalynės, paskui prasidėjo "diskoteka" su tokiais hitais kaip YMCA. Exploreriai sulindo į savo palapinę, strakalioti liko kokie keturi skautai ir vilkiukai, kuriuos linksmino kartu strakaliojantys vadovai.
Penktadienį... apie penktadienį beveik nebėra ko pasakoti. Atsikėlėm, pavalgėm, surinkom palapines, išvalėm namą, vaikai buvo susemti tėvų arba nuvežti į traukinių stotį, galiausiai išvyko vadovai.
Tai štai. Viršuj truputį sausokai... Turbūt atsiliepia nuovargis (tuoj griūsiu į lovą, nors ir toks gražiai žydras dangus už lango). Bet iš tiesų per šitas penkias dienas buvo daug emocinio krūvio, daug progų išplėtus akis dairytis aplinkui, semtis įspūdžių ir patirties. Žaviuosi 1st City vadovais. Jie - tikra komanda. Sunku net nupasakoti, kaip visas šitas vienetas veikia. Su vaikais tiesiogiai dirba vadovai, bet tunto reikalus tvarko tunto valdyba, kuri nei sueigas veda, nei į stovyklas važiuoja: daugiausia prižiūri finansus, užsiima administraciniais reikalais ir t.t. Taigi vadija, vaikai, jų tėvai yra didelė, gal ir ne tobula, bet tikrai darni, puikiai susilipdžiusi komanda. 1st City yra vienas iš dešimties seniausių tuntų pasaulyje - įkurtas 1908m. Nenuostabu, kad dauguma vadovų čia tiesiog užaugę ir gali dalintis prisiminimais iš tų laikų, kai jie buvo vilkai, skautai, patyrę skautai... Ne vieno mamos ir tėčiai buvo 1st City skautais ar vadovais, ir jie patys nuo pat pirmų dienų į tuntą atveda savo vaikus. Be galo įdomu pamatyti tokios šeimos gyvenimą iš vidaus. Būdama su jais, juodai baltai žaliai pavydžiu, kad pati augdama nebuvau skautukė - bet ir drauge džiaugiuosi, kad sėdint Nankine nei iš šio, nei iš to į galvą šovė mintis pabandyti pažiūrėti, kas tie skautai ir ką jie veikia. Be skautų būtų daug tuštumos.
Nors stovykla kitokia, nei paprastai įsivaizduojama skautų stovykla, vadovai į ją įdeda be galo daug jėgų, o vaikai džiaugiasi tuo, ką patiria. Na gerai, tarp explorer'ių yra trys merginos, kuriom turėjo būti įvesta taisyklė "stovykloje - jokio makiažo" ir kurios į žygį eina su botais, nes paprasčiausiai atsisako autis ar sportbačius, ar normalius žyginius batus. Bet tai - ne visi explorer'iai. Na gerai, gal nėra to paslapties, pabėgimo nuo pasaulio jausmo, bet vis viena ir tokioje stovykloje laikas sustoja, galima trumpam pabėgti ir užsimiršti, kas laukia grįžus. O be to, juk tai - Gilwell Park: vos už kelių žingsnių - didelis baltas namas, kuriame gyveno Baden-Powell'is, vagonėlis, kurį jam padovanojo pasaulio skautai jubiliejaus proga (susimetę po vieną pensą), įvairių skulptūrų skulptūrėlių, vartų su skautiška lelijėle bei žmonių ir mažų žmogelių, ryšinčių įvairiaspalvius kaklaraiščius...
Žemiau bus daug teksto be nuotraukų (nes nepasiėmiau fotoaparato - atpratau pleškinti).
Primenu, kad esu įsipaišius į 1st City of London skautų tuntą, kur padedu skautų sekcijos (draugovės) vadovams. Šią savaitę (nuo pirmadienio iki penktadienio) dalyvavau tunto stovykloje Gilwell'io parke (praktiškai pačiame Londone, penktoje transporto zonoje). Vien veiksmo vieta jau yra uhuhu (žr. nuorodą), o galimybė pastovyklauti su britų skautais - geriau nebūna. Įspūdžių parsivežiau pilną kuprinę.
Taigi pirmadienį jau popiet sėdau į traukinį ir po pusvalanduko buvao Chingford'o stotelėje. Čia buvau susitarusi susitikti su kita vadove - ta pačia, kuri mane ir įtraukė į 1st City veiklą. Nuo stotelės iki Gilwell'io - apie pusantros mylios kelio, vienas niekas pėsčiom, bet taip jau atsitiko, kad tuo pačiu traukiniu atvažiavo dar viena vadovė, kuri norėjo sėst į taksi, tad susėdom visos trys. Kelios minutės - ir jau parke, savo stovyklavietėje: Branchet Lodge. Čia jau laukė vyriausioji valdžia, neilgai trukus susirinko likę vadovai ir pradėjo važiuoti vaikai.
Apie stovyklavimo būdą. Gilwell'is yra skautų teritorija, bet, paradoksas, tikro miško jame nedaug. T.y. miškas visur aplink, bet jame įrengta daug visokiausių pramogų: karstymosi medžiais, čiuožyklų, šaudyklų ir pan. Didžiuosius laukus, skirtus stovyklavimui palapinėse, buvo kaip tik užėmusi Cub jamboree - "jamboree" yra didelė skautų stovykla, kur suvažiuoja skautai iš įvairių regionų/šalių, o "cubs" - tai vaikai 8-10m. (kaip Lietuvoje vilkai, tik Anglijoje yra atskira "beavers" sekcija 6-8m. skautukams). Žodžiu, tiesiai mūsų panosėje stovyklavo koks pora tūkstančių vilkiukų. Stovyklą trumpiau krikštijom cubjam arba cub-oree :) Patys, kaip minėjau, buvome namuke ir aplink jį esančioje nedidelėje pievelėje, skirtoje palapinėms statyti. Palyginus su mūsišku stovyklavimu miške, prie upės/ežero, su laužais ir be tokių patogumų kaip tualetai ir dušai, jau nekalbant apie stalus ir kėdes - milžiniškas skirtumas. Dalis vadovų miegojo viduje, aš ir dar keli vadovai miegojome palapinėse šalia vaikų. Namuke - tualetai, dušai, virtuvė, kai bjaurus oras - ir valgymo salė (vadovai visada valgėme viduje, o vaikai turėjo dvi palapines-valgyklas lauke). Palapinės - tunto nuosavybė (pamatytumėt jų inventorinę...)
Vaikų stovykloje, deja, buvo mažokai. Skautų teturėjome keturis (ir tris skautų vadovus). Vilkiukų (cubs) - šešis, patyrusių skautų (explorers) - septynis. Vadovų buvo praktiškai tiek pat kiek vaikų. Kadangi skautų buvo mažai, nenuostabu, kad gan daug laiko praleidau su vilkiukais, taip pat su mažiausiais vilkiukais (beavers), kurie atvažiavo vienai dienai (yra taisyklė, kad beaver'iai negali būti ilgiau nei 24val. išvažiavę iš namų, plius jiems neleidžiama nakvoti lauke - taigi namukas būtinas; apie taisykles žemiau dar bus...)
Grįžtant prie pirmadienio. Kai suvažiavo vaikai, viens du pastatėm palapines. Didžiuuulėj palapinėj po du, tris skautus... Prabanga! Aš gavau atskirą oranžinę "vienutę" :) Paskui valgėm vakarienę. Šiaip iš savo vegetarizmo niekad nedarau problemos, nes nenoriu apsunkinti kitų žmonių. Valgau, kas yra, vis tiek visada galima kaip nors išsisukti - su garnyrais ir panašiai. Taigi niekam prieš stovyklą nereiškiau jokių pageidavimų. Tačiau, pasirodo, tuntininkas (kuris visiems gamino nuostaaaabų maistą triskart per dieną - ataugo man visi kilogramai, jei tik buvau numetus bent vieną:)) kiekvienam valgymui turėjo vegetarišką patiekalą (t.y. pagrindinio patiekalo vegetarišką variantą - vegetariškas dešreles, mėsainius, viščiukus ir t.t. Kas man gan keistai "skamba", mėsos seniai neragavus, bet įmanoma priprasti). Kažkas iš vaikų pusiau (?) vegetaras, ar panašiai... Žodžiu, neteko man stovykliškos "dietos" pasilaikyti, valgiau kaip didelė (net labai didelė... oi)
Po vakarienės žaidėme karinį žaidimą viename iš nedidelių miško lopinėlių, kuriuose nebuvo jokių "pramogų punktų". Šis miško gabalėlis yra šalia pačios įspūdingiausios Gilwell'io parko vietos: the Quick. Tai yra aukštas šlaitas, nuo kurio matosi rytinių (?) tolimųjų Londono rajonų peizažas. Žodžiu, žaidėme "capture the flag". Buvau viename iš vėliavos punktų ("vėliavos" - virvės - buvo įduotos vadovams, ir kitos komandos skautai turėjo prisėlinti prie vadovo ir jį paliesti, kad gautų vėliavą). Sėdėti krūme buvo smagu... aišku, truputį žalias švarkelis po to liko :) Po žaidimo grįžome ir, suguldę vaikus, patys susėdome prie sūrio ir vyno (šitie dalykai buvo vartojami kiekvieną vakarą, nedarant didelės problemos iš to, ar vaikai mato, ar ne... Bet labai kultūringai, jei ką) aptarti kitos dienos planų. Taip pat buvo proga pabandyti prisiminti, kaip žaisti Rummy ir 21, bet kortom žaidžiau paskutinį kartą turbūt kokioj aštuntoj klasėj, tad nenuostabu, kad ne itin sekėsi.
Antradienis prasidėjo septintą ryto - karštu dušu! Ir skautų rankiojimu iš palapinių. Vienas iš mūsų skautų baisiai viskam alergiškas. Mane paskyrė atsakinga už jo vaistus. Tai reiškia, kad turėjau išklausyti trumpą jo instruktažą, ką jis turi atsivežęs ir kada turi suvartoti, taip pat žinoti, kur padėti jo atsivežti vaistai, "pieštukai" šoko atveju ir pan. dalykai bei prižiūrėti jį kiekvieną rytą ir vakarą, kad išgertų vaistų dozę. Vieną sykį įėjom į kambariuką, kur buvo laikomi jo vaistai, ir aš negalvodama uždariau iš paskos sau duris. Iškart atėjo tuntininko pavaduotojas (kuris visą šitą stovyklą koordinavo) ir atidarė duris. Paskui paaiškino: dėl saugumo; jei netyčia kas atsitiktų, būtinai turi turėti liudininkų - todėl niekada neuždaryk durų. Atsargumo čia labai daug (nesiginčiju, jei ką: tai, ką jis sakė - šventa tiesa). Taisyklių čia jie turi labai daug, ir jų griežtai laikosi. Ypač privalomo vadovų-vaikų santykio. Kai organizavom vadovų tvarkaraštį žygio dienai (žr. žemiau), vadovai buvo į tvarkaraštį dėliojami pagal tai, kiek kada ir kur bus vaikų ir kiek jiems privalu skirti vadovų. Vienas vadovas su keliais vaikais niekur negali eiti, turi būti du vadovai, net jei užsiėmime dalyvauja tik vienas ar du skautai.
Priešpiet skautų sekcijos pagrindinis vadovas (mano tiesioginis "viršininkas", taip sakant :)) organizavo žaidimą, kuriame reikia išaiškinti nusikaltimo aplinkybes: kaltininką, įrankį ir nusikaltimo vietą. Kiekvienos aplinkybės yra penki variantai, išrenkama po vieną (traukiant korteles), ir žaidėjai turi surasti teisingą atsakymą, pamatę likusias korteles. Korteles turėjo trys vadovų poros, išsiskirsčiusios po parką. Norėdami pamatyti vieną kortelę, vaikai turėjo gauti sąvaržėlę iš bazės, bėgti prie reikalingos vadovų poros ir "užmokėti" jiems sąvaržėle, tuomet bėgti atgal į bazę ir t.t. Anksčiau jau žaidėme šitą žaidimą per sueigą, dabar buvo labai didelė teritorija, pobjauris oras (stiprus vėjas, dulksna), ir vaikai kažkokie aptingę.
Popiet lydėjome vaikų grupes į parko pramogų punktus. Man teko vilkiukai - valandą jie važinėjosi "žolės rogutėmis" žemyn Quick šlaitu, paskui dvi valandas šaudė lanku. Vakare vyko talentų šou (Scouts Got Talent arba Scout Idol, arba Idol Scout, arba...) Mikrofonai, kolonėlės, šviesos... skautiška stovykla? Mhm. Bet tikrai smagu buvo. Iš pradžių vidury dienos buvo atranka (kaip ir tikrame Britain's Got Talent - trys vadovai atrinkinėjo, komentavo ir t.t.), o vakare - "finalas" su įvairiais pasirodymais, iki pačių kosmiškiausių (Star Wars gangsta rap!)
Trečiadienis buvo beaver'ių ir žygio diena. Skautai ir vilkai žygiavo tuo pačiu žiediniu maršrutu, tik skirtingomis kryptimis, pakeliui turėjo atlikti įvairių užduočių. Vilkus lydėjo dvi vadovės, o skautai ėjo vieni, bet tam tikruose taškuose juos pasitikdavo vadovai (pvz. pavojingame kelio ruože). Explorer'iai ėjo kitu, ilgesniu maršrutu, visiškai vieni, ir siuntė SMS'us bazėje likusiam vadovui, kai pasiekdavo sutartus taškus. Man kliuvo likti stovyklavietėje, taigi gavau truputį pailsėti (miego trūkumas iš tiesų jau buvo pradėjęs mušti į galvą), bet irgi ne per daug - nes jau ryte atvyko pulkelis pačių mažiausiųjų vilkiukų (reiktų sakyti "bebriukų" - beavers, - bet tai įvestų painiavą, nes Lietuvoj bebriukai yra jūrų skautų "vilkiukai"). Deja, jiems nepasisekė - visą dieną dulkė, tad pasivaikštinėję po parką, jie grįžo į vidų ir su savo vadove darė įvairius eksperimentus (kad gautų eksperimentų ženklelį).
Kai visi grįžo iš žygio, vėl atėjo metas pramogoms parke. Lydėjau vilkus į pedalais minamų keturračių trasą. Po vakarienės buvo numatytas laužas. Su laužu atsitiko bėda: daugiau nei pusvalandį trys vadovai (including mane) tūpčiojo ir bandė įkurti visokiausias pjuvenas, žoles, lapus ir t.t. - būtų tobulas prakuras, jei nebūtų pradrėkęs kaip nežinau kas. Žodžiu, laužas įsikūrė tik tada, kai buvo nugvelbta iš tualeto tualetinio popieriaus... jė, didieji skautai mes. Aš save tai suprantu (vis dar nelabai su laužais draugauju :/ Užtat stengiausi!!!), bet tie kiti vadovai tai nuo beaver'ių skautauja. Na, bet pasitaiko drėgnos medienos, pasitaiko. Žodžiu, turėjom labai smagų laužą su visokiausio plauko dainom dainelėm, iš kurių kelios dar skamba galvoje. My eyes are dim, I cannot see, I have not brought my specs with me... Savo trigrašį įkišau su bene pirmu skautuose išmoktu žaidimu, kurio žodžiai, ko gero, nieko nereiškia? O jei reiškia, tai nei aš, nei britų skautukai jų nesupratom (kalbu apie "voten šiu", ar kaip jį ten :))
Jau trečiadienį vakare tai smigau labai sėkmingai... Aišku, miegas tetruko šešias valandas, ketvirtadienį vėl teko žvaliai rise and shine, pasiruošus sportinei dienai. Išlindo saulutė - vakare buvau visa nuraudonavus kaip virtas vėžys, nes neatsivežiau kremo nuo saulės, o ir taip pagalvojau "ai, nieko, išgyvensiu". Taigi dabar mažumėlę degu. Pirmą dienos pusę žaidėme rounders beisbolo taisyklėmis, su kriketo lazda ir teniso kamuoliuku :) Žodžiu, kažką panašaus į beisbolą. Taisykles pradėjau gaudyti tik žaidimui besibaigiant, tad iš esmės vadovavausi patarimu "jeigu šaukia, RUN!!!! - bėk, kiek kojos neša".
Popiet - vėl parko pramogos, šįkart prižiūrėjau skautus žaidime su kamuoliu ant keturių tramplinų. Tada buvo suorganizuotas golfas su lėkšte (golf frisbee) - t.y. žaidėjai turi keliauti nuo vieno taško į kitą, mesdami lėkštę, ir pereiti visą lauką, išnaudoję kuo mažiau metimų. Paskui nulydėjau vilkiukus į vidutinio aukščio laipiojimą, prisirišus virve, kur vaikai buvo apraišioti visais reikalingais diržais ir paleisti eiti rąstu, iškeltu gan aukštai tarp dviejų medžių.
Vakare vyko Ceilidh - airiška "liaudiška vakaronė". Buvo bandoma išmokyti liaudies šokių, buvo šiek tiek makalynės, paskui prasidėjo "diskoteka" su tokiais hitais kaip YMCA. Exploreriai sulindo į savo palapinę, strakalioti liko kokie keturi skautai ir vilkiukai, kuriuos linksmino kartu strakaliojantys vadovai.
Penktadienį... apie penktadienį beveik nebėra ko pasakoti. Atsikėlėm, pavalgėm, surinkom palapines, išvalėm namą, vaikai buvo susemti tėvų arba nuvežti į traukinių stotį, galiausiai išvyko vadovai.
Tai štai. Viršuj truputį sausokai... Turbūt atsiliepia nuovargis (tuoj griūsiu į lovą, nors ir toks gražiai žydras dangus už lango). Bet iš tiesų per šitas penkias dienas buvo daug emocinio krūvio, daug progų išplėtus akis dairytis aplinkui, semtis įspūdžių ir patirties. Žaviuosi 1st City vadovais. Jie - tikra komanda. Sunku net nupasakoti, kaip visas šitas vienetas veikia. Su vaikais tiesiogiai dirba vadovai, bet tunto reikalus tvarko tunto valdyba, kuri nei sueigas veda, nei į stovyklas važiuoja: daugiausia prižiūri finansus, užsiima administraciniais reikalais ir t.t. Taigi vadija, vaikai, jų tėvai yra didelė, gal ir ne tobula, bet tikrai darni, puikiai susilipdžiusi komanda. 1st City yra vienas iš dešimties seniausių tuntų pasaulyje - įkurtas 1908m. Nenuostabu, kad dauguma vadovų čia tiesiog užaugę ir gali dalintis prisiminimais iš tų laikų, kai jie buvo vilkai, skautai, patyrę skautai... Ne vieno mamos ir tėčiai buvo 1st City skautais ar vadovais, ir jie patys nuo pat pirmų dienų į tuntą atveda savo vaikus. Be galo įdomu pamatyti tokios šeimos gyvenimą iš vidaus. Būdama su jais, juodai baltai žaliai pavydžiu, kad pati augdama nebuvau skautukė - bet ir drauge džiaugiuosi, kad sėdint Nankine nei iš šio, nei iš to į galvą šovė mintis pabandyti pažiūrėti, kas tie skautai ir ką jie veikia. Be skautų būtų daug tuštumos.
Nors stovykla kitokia, nei paprastai įsivaizduojama skautų stovykla, vadovai į ją įdeda be galo daug jėgų, o vaikai džiaugiasi tuo, ką patiria. Na gerai, tarp explorer'ių yra trys merginos, kuriom turėjo būti įvesta taisyklė "stovykloje - jokio makiažo" ir kurios į žygį eina su botais, nes paprasčiausiai atsisako autis ar sportbačius, ar normalius žyginius batus. Bet tai - ne visi explorer'iai. Na gerai, gal nėra to paslapties, pabėgimo nuo pasaulio jausmo, bet vis viena ir tokioje stovykloje laikas sustoja, galima trumpam pabėgti ir užsimiršti, kas laukia grįžus. O be to, juk tai - Gilwell Park: vos už kelių žingsnių - didelis baltas namas, kuriame gyveno Baden-Powell'is, vagonėlis, kurį jam padovanojo pasaulio skautai jubiliejaus proga (susimetę po vieną pensą), įvairių skulptūrų skulptūrėlių, vartų su skautiška lelijėle bei žmonių ir mažų žmogelių, ryšinčių įvairiaspalvius kaklaraiščius...