"Agurkėlio" papėdėje
"Šiandien jūs gaunat iššūkį - išvirti skanų puodelį arbatos" - sako S., ir man galvoje pradeda skambėti choro vadovės parodytas būdas, kaip išmokti įtilpti į devynių aštuntinių metrą: "Mar-me-lade cuppa tea, mar-me-lade cuppa tea..."
Arbatėlė sueigos gale iš tiesų atsiranda, išvirta mokyklos kieme ant kažkokio želinio kuro, įkrauto į nešiojamą viryklėlę - tokios akyse nesu mačiusi, o čia tai yra pagrindinis prietaisas žygiuojant ar stovyklaujant. Klausiu skauto, ar jie verda maistą ant tikros ugnies - na, ant laužo. Sako, kartais. Bet dažniausiai būna normalios viryklės, o jei jų nėra ir reikia kažką greitai pasigaminti - tai naudojam šitas viryklėles. Ne tai kad jie nemokėtų laužo užkurti - tą, aišku, tikiuosi pamatyt per gegužės mėnesį vyksiančią stovyklą - vis tiek turbūt tai sugeba padaryti geriau už mane, nes nors teoriškai viską žinau, praktiškai vis tiek visada kas nors nesigauna :)) (čia, vadinasi, įmeskit "knyginį" žmogų į mišką ir pažiūrėkit, ar išgyvens)
Vėl pradžios rikiuotė be vėliavos. Budintis skiltininkas turi paimituoti, kad ją pakelia, visi saliutuoja, skiltininkas grįžta į vietą. Vis tiek man liūdnos tos rikiuotės be raportų. Kartais virsta kažkokiais pamokslais... Kas čia dabar, nežinai ką reiškia "ramiai"?? Užčiaupt burną! Susikišt marškinius! Kodėl batai ne juodi?! Baik muistytis, sakiau! Ir vadovai, išties, panašesni į vadus nei į vyresnius brolius ir seses... Dar ir skiltys: regis, nauda jas turėti tik vadovams - kaip parankias grupeles veiklai sueigose ir - turbūt - stovyklose organizuoti. O vaikai dažnai net nežino, kuriai skilčiai priklauso. Pavadinimus duoda vadovai, jie stabilūs ir nesikeičia (vilkai, liūtai, bebrai), skiltininkus, paskiltininkus skiria vadovai, nėra gairelės, tik emblema ant rankovės, kadangi nėra raporto, nebūna ir šūkių.
Kol lauke verda arbata, vienas judriausių draugovės narių, kokių 12-os (?) metų J., kažko sušunka: "Oh my God!" Šalia stovi jo mama, labai romi, graži, visada besišypsanti moteris, galva apmūturiuota kaip priklauso, matosi, jos visas gyvenimas - sūnūs, nes pasibaigus vilkiukų sueigai ji drauge su mažuoju savo berniuku vilkiuku sėdi visas pusantros valandos už mūsiškės sporto salės durų ir laukia, kol sueigą baigs antrasis sūnus. Po vaiko žodžių motinos veidas iškart apsiniaukia: "J., why oh my God? Don't say that."
O po dviejų savaičių sueigos nebus. Sityje - G20 viršūnių susitikimas, laukiama protestų ir demonstracijų, todėl mokykla bus uždaryta. "Kaip keista", - sako kita S., - "Mes - turbūt vienintelis skautų tuntas visoje šalyje, kurio sueiga buvo atšaukta saugumo sumetimais." Čia už tai, kad sueigaujama pačioje miesto širdyje. "Agurkėlio" papėdėje, šiaip. S. pabaigia: "Turbūt tik kokiam Irake tokie atvejai - ne retenybė." Turbūt...
Arbatėlė sueigos gale iš tiesų atsiranda, išvirta mokyklos kieme ant kažkokio želinio kuro, įkrauto į nešiojamą viryklėlę - tokios akyse nesu mačiusi, o čia tai yra pagrindinis prietaisas žygiuojant ar stovyklaujant. Klausiu skauto, ar jie verda maistą ant tikros ugnies - na, ant laužo. Sako, kartais. Bet dažniausiai būna normalios viryklės, o jei jų nėra ir reikia kažką greitai pasigaminti - tai naudojam šitas viryklėles. Ne tai kad jie nemokėtų laužo užkurti - tą, aišku, tikiuosi pamatyt per gegužės mėnesį vyksiančią stovyklą - vis tiek turbūt tai sugeba padaryti geriau už mane, nes nors teoriškai viską žinau, praktiškai vis tiek visada kas nors nesigauna :)) (čia, vadinasi, įmeskit "knyginį" žmogų į mišką ir pažiūrėkit, ar išgyvens)
Vėl pradžios rikiuotė be vėliavos. Budintis skiltininkas turi paimituoti, kad ją pakelia, visi saliutuoja, skiltininkas grįžta į vietą. Vis tiek man liūdnos tos rikiuotės be raportų. Kartais virsta kažkokiais pamokslais... Kas čia dabar, nežinai ką reiškia "ramiai"?? Užčiaupt burną! Susikišt marškinius! Kodėl batai ne juodi?! Baik muistytis, sakiau! Ir vadovai, išties, panašesni į vadus nei į vyresnius brolius ir seses... Dar ir skiltys: regis, nauda jas turėti tik vadovams - kaip parankias grupeles veiklai sueigose ir - turbūt - stovyklose organizuoti. O vaikai dažnai net nežino, kuriai skilčiai priklauso. Pavadinimus duoda vadovai, jie stabilūs ir nesikeičia (vilkai, liūtai, bebrai), skiltininkus, paskiltininkus skiria vadovai, nėra gairelės, tik emblema ant rankovės, kadangi nėra raporto, nebūna ir šūkių.
Kol lauke verda arbata, vienas judriausių draugovės narių, kokių 12-os (?) metų J., kažko sušunka: "Oh my God!" Šalia stovi jo mama, labai romi, graži, visada besišypsanti moteris, galva apmūturiuota kaip priklauso, matosi, jos visas gyvenimas - sūnūs, nes pasibaigus vilkiukų sueigai ji drauge su mažuoju savo berniuku vilkiuku sėdi visas pusantros valandos už mūsiškės sporto salės durų ir laukia, kol sueigą baigs antrasis sūnus. Po vaiko žodžių motinos veidas iškart apsiniaukia: "J., why oh my God? Don't say that."
O po dviejų savaičių sueigos nebus. Sityje - G20 viršūnių susitikimas, laukiama protestų ir demonstracijų, todėl mokykla bus uždaryta. "Kaip keista", - sako kita S., - "Mes - turbūt vienintelis skautų tuntas visoje šalyje, kurio sueiga buvo atšaukta saugumo sumetimais." Čia už tai, kad sueigaujama pačioje miesto širdyje. "Agurkėlio" papėdėje, šiaip. S. pabaigia: "Turbūt tik kokiam Irake tokie atvejai - ne retenybė." Turbūt...