Eilutės
Vincas Mykolaitis - Putinas
RŪPINTOJĖLIS
Dievuli mano, kas per šviesios naktys!
Ir kas plačių padangių per aukštumas!
O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos
Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.
Išeisiu, sau tariau, ant lygaus kelio:
Ant lygaus kelio tai valia valužė,
Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę
Tai tik jaunam plačias dūmas dūmoti.
Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano,
Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?
Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai
Vieni per dienas dūsaudami vaikšto.
Dievuli mano, ar gi mūsų godos
Tave prie kelio iš dangaus atprašė,
Ar gal tos šviesios rudenio naktužės
Tave iš mūsų žemės išsapnavo?
Priimki gi mane, budrus Rūpintojėli,
Prie lygaus kelio šiąnakt padūmoti. -
O kad aukštam danguj tos šviesios žvaigždės
Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.
1926
TAISA: artėja Vėlinės gi, tai dar vienas į galvą netyčiom atėjo:
Sigitas ParulskisSiena
kiekvieną rytą bėgdavau į šalia esančias
kapines, idant
išblaškyčiau pernakt susikaupusias
sapnų nuolaužas ir nemalonų
kvapą, kuris susikaupia burnoje ir
toje kūno vietoje, kur įtariau
slypint sielą
tai keistos kapinės - viename gale
renkasi katalikai, bedieviai, pravoslavai
kitame - vien tik žydai, nors skaitant
antkapių antraštes sunku patikėti
kad jiems Tora buvo svarbiausi gyvenimo
raštai
vieną dieną kapines perskyrė bjauri
betono blokų siena
aš mėgau kapines - mirties baimė
skatina ją pažinti kuo intymiau, o ne
bėgti tolyn
atsiradus sienai ėmiau vengti
lankytis ten
nesišnekantys mirusieji baisiau
nei vienas kitą smaugiantys gyvieji
RŪPINTOJĖLIS
Dievuli mano, kas per šviesios naktys!
Ir kas plačių padangių per aukštumas!
O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos
Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.
Išeisiu, sau tariau, ant lygaus kelio:
Ant lygaus kelio tai valia valužė,
Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę
Tai tik jaunam plačias dūmas dūmoti.
Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano,
Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?
Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai
Vieni per dienas dūsaudami vaikšto.
Dievuli mano, ar gi mūsų godos
Tave prie kelio iš dangaus atprašė,
Ar gal tos šviesios rudenio naktužės
Tave iš mūsų žemės išsapnavo?
Priimki gi mane, budrus Rūpintojėli,
Prie lygaus kelio šiąnakt padūmoti. -
O kad aukštam danguj tos šviesios žvaigždės
Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.
1926
TAISA: artėja Vėlinės gi, tai dar vienas į galvą netyčiom atėjo:
Sigitas ParulskisSiena
kiekvieną rytą bėgdavau į šalia esančias
kapines, idant
išblaškyčiau pernakt susikaupusias
sapnų nuolaužas ir nemalonų
kvapą, kuris susikaupia burnoje ir
toje kūno vietoje, kur įtariau
slypint sielą
tai keistos kapinės - viename gale
renkasi katalikai, bedieviai, pravoslavai
kitame - vien tik žydai, nors skaitant
antkapių antraštes sunku patikėti
kad jiems Tora buvo svarbiausi gyvenimo
raštai
vieną dieną kapines perskyrė bjauri
betono blokų siena
aš mėgau kapines - mirties baimė
skatina ją pažinti kuo intymiau, o ne
bėgti tolyn
atsiradus sienai ėmiau vengti
lankytis ten
nesišnekantys mirusieji baisiau
nei vienas kitą smaugiantys gyvieji