(no subject)
Kiekvienąsyk, eidama požemine perėja tarp Europos ir CUPo, pagalvoju apie metro. Metro Vilniuje, mano galva, tėra romantiška idėja - tokiam palyginti nedideliam miestui jis kol kas nereikalingas. Tačiau mintis, be abejonės, masinanti... Apskritai, pasivaikščiojęs tame naująjame Vilniaus rajonėlyje su blizgančiais dangoraižiais, supranti, kad kuo toliau, tuo kosmopolitiškesnis darosi mūsų miestas. Ir žiūrint į požemine perėja skubančius margus būrelius nesunku įsivaizduoti, kad čia visai ne perėja, o metro stotis ir joje be perstogės zujantys kasdieniai keliauninkai. Gerai, kad yra toks rajonas... Na ir kas, kad tik nuo Baltojo tilto atrodo gražiai. Tačiau nereikia pamiršti, kad tai nėra tikrasis miesto veidas. Be senamiesčio, Žvėryno, Užupio, be kreivos šleivos, užtat tokios jaukios ir ypatingos medinės architektūros, be žaliųjų zonų Vilnius būtų niekas. Ar įmanoma plečiant viena, nepamiršti kito? Kasant metro tunelius nepakasti senųjų miesto pamatų?
Be kavutės išsėdėti darbo dieną darosi vis sunkiau, ką jau kalbėti apie kūrybišką laiko išnaudojimą. Gerai, kad šią savaitę nemažai mergaičių, kurias lengva užimti visokiais paišymais ir žaidimais. Kai neužimi - pačios užsiima (kažkodėl tarp šių itin populiarus žaidimas "Mama mama, kiek man metų", mūsų vadintas "Chaly chalo"...) Kad kavos per daug nereiktų plempt, pasidariau šiandien fun. Kadangi prieš tautinę reikia atšviežinti savo itin kuklias mazgų rišimo žinias, ir dar šio to naujo išmokti, vakar vakare sėdėjau priešais monitorių su virvutėm, ir mokiausi, o šiandien atsinešiau virvutes beigi maišelį nebereikalingų siuvinėjimo siūlų į LVJC. Pasirodo, raišioti siūlais pieštukus vieną prie kito pakankamai smagu. Ir dalies vaikų dėmesį pritrauki... nors išmokyti juos pačius ko nors nelabai pavyko, pasirodo, jie visažiniai, ir "viską ir taip moka". Suraišiojau kažkokį statinuką, dar penkiakampę žvaigždę, prisiminiau mazgus - gaila, laužo kūrimo praktikos tokiom sąlygom neatliksi :) Ir su kirviais prastai... Guodžiuosi mintim, kad yra žmonių, kurie apskritai neįsivaizduoja, kad laužą įmanoma sukurti be degiojo skysčio.
Dar reikia šiandien pratęst anksčiau minėtą straipsniuką, taipgi prisėst prie " Nūmenoro" popierių, nes ans jau po dviejų savaičių, o daugiau laiko ruošimuisi nebus. Gerai, kad programos rėmai jau yra - reikia "tik" surašyti konkrečiai visą medžiagą dalyviams, atrinkti žaidimus ir taip toliau. Kada gi man pavyks baigti "Hūrino vaikus"??
Be kavutės išsėdėti darbo dieną darosi vis sunkiau, ką jau kalbėti apie kūrybišką laiko išnaudojimą. Gerai, kad šią savaitę nemažai mergaičių, kurias lengva užimti visokiais paišymais ir žaidimais. Kai neužimi - pačios užsiima (kažkodėl tarp šių itin populiarus žaidimas "Mama mama, kiek man metų", mūsų vadintas "Chaly chalo"...) Kad kavos per daug nereiktų plempt, pasidariau šiandien fun. Kadangi prieš tautinę reikia atšviežinti savo itin kuklias mazgų rišimo žinias, ir dar šio to naujo išmokti, vakar vakare sėdėjau priešais monitorių su virvutėm, ir mokiausi, o šiandien atsinešiau virvutes beigi maišelį nebereikalingų siuvinėjimo siūlų į LVJC. Pasirodo, raišioti siūlais pieštukus vieną prie kito pakankamai smagu. Ir dalies vaikų dėmesį pritrauki... nors išmokyti juos pačius ko nors nelabai pavyko, pasirodo, jie visažiniai, ir "viską ir taip moka". Suraišiojau kažkokį statinuką, dar penkiakampę žvaigždę, prisiminiau mazgus - gaila, laužo kūrimo praktikos tokiom sąlygom neatliksi :) Ir su kirviais prastai... Guodžiuosi mintim, kad yra žmonių, kurie apskritai neįsivaizduoja, kad laužą įmanoma sukurti be degiojo skysčio.
Dar reikia šiandien pratęst anksčiau minėtą straipsniuką, taipgi prisėst prie " Nūmenoro" popierių, nes ans jau po dviejų savaičių, o daugiau laiko ruošimuisi nebus. Gerai, kad programos rėmai jau yra - reikia "tik" surašyti konkrečiai visą medžiagą dalyviams, atrinkti žaidimus ir taip toliau. Kada gi man pavyks baigti "Hūrino vaikus"??