[Atsiliepimai] "Pingguo"="Pasimetę Pekine"
Retas džiaugsmas pamatyti kinišką filmą kino teatre Lietuvoje... Iš pernykščio Berlyno atkeliavo "Pasimetę Pekine" (originalus pavadinimas - "Pingguo", pagal pagrindinės herojės vardą, kuris pažodžiui reiškia "obuolį"). Pasikartosiu: nueikite, jei manote, kad Kinijoje egzistuoja tik "Skraidančių durklų" tipo kinas. Čia - jokių ilgarankovių kostiumų, skraidymų ore ir įmantrių kraujo nuleidimo būdų. Didelė dalis "Pingguo" nufilmuota rankine kamera, kuri landžioja visur ir įkyriai žiūri iš labai labai arti. Stambūs planai iš miesto-milžino Pekino padaro vos ne klaustrofobiškų erdvių labirintą, o iš filmo - iš tiesų pakankamai kamerinę dramą, kuriai, mano galva, tarptautinis pavadinimas "Lost in Beijing" ne taip jau labai ir tinka - nes Pekinas čia tik fonas, o ne aktyvus veikėjas, kaip kad buvo kokiame nors "Septyniolikmečio dviratyje". Tiananmenio vaizdai atrodo įdėti kaip "privalomi", o štai kadrų su statybiniais kranais galėjo būti ir daugiau, jei jau norėta išvystyti "pasimetimo Pekine" temą. Kodėl tuomet ne "Lost in China"?
Klausimas, kuris sukosi galvoje žiūrint: ar galima šitą filmą pavadinti savotiška nauja "Pekino pavainikių" variacija? Ne siužeto prasme, o išrišimo, kuriuo filmas baigiasi. Nebūtinai "Pekino pavainikiai" - apskritai visa bevaikių/betėvių personažų grandinėlė (o taip, esu sugadinta savo bakalaurinio). Filmas kurtas keturiolika metų vėliau nei "Pavainikiai", bet jo gale padaroma vos ne analogiška išvada... pešasi vyrai dėl vaiko, tačiau tik motina lieka tinkama jam prižiūrėti ir apsaugoti. Kaip variacija filmas įdomus, galų gale, smalsu palyginti lietingą, tamsų, sugriuvusį "Pavainikių" Pekiną ir Pekiną 2006-taisiais: lyg ir kitokį, bet, kita vertus, baisiai panašų. Tačiau, kaip sakiau, filmas lenda už uždarų durų, o pats miestas lieka fonu, taigi piešti jį į tą pačią filmų rikiuotę ne visai dera.
Klausimas, kuris sukosi galvoje žiūrint: ar galima šitą filmą pavadinti savotiška nauja "Pekino pavainikių" variacija? Ne siužeto prasme, o išrišimo, kuriuo filmas baigiasi. Nebūtinai "Pekino pavainikiai" - apskritai visa bevaikių/betėvių personažų grandinėlė (o taip, esu sugadinta savo bakalaurinio). Filmas kurtas keturiolika metų vėliau nei "Pavainikiai", bet jo gale padaroma vos ne analogiška išvada... pešasi vyrai dėl vaiko, tačiau tik motina lieka tinkama jam prižiūrėti ir apsaugoti. Kaip variacija filmas įdomus, galų gale, smalsu palyginti lietingą, tamsų, sugriuvusį "Pavainikių" Pekiną ir Pekiną 2006-taisiais: lyg ir kitokį, bet, kita vertus, baisiai panašų. Tačiau, kaip sakiau, filmas lenda už uždarų durų, o pats miestas lieka fonu, taigi piešti jį į tą pačią filmų rikiuotę ne visai dera.