[Atsiliepimai] Kino pavasaris: "Mano vaivorų naktys", "Tyli šviesa"
Nastė sakė, kad po "Mano vaivorų naktų" užsinorėjo mėlynių pyrago. Aš irgi :) Kaip pasisekė, kad po seanso už durų stovėjo merginos su pilnu padėklu mėlyninių keksiukų ir mėlyninės kramtomos gumos :) Apie filmą galima pasakyti keletą gerų žodžių, bet išvada vis tiek bus "nieko ypatingo". Užkabina tik pati pradžia ir pati pabaiga - na, sutikit, moterys, į Jude Law visada malonu žiūrėti :) O vidurys - lopiniuotas, pernelyg klupčiojantis, neišradingas. Norėjo daryti džiazą, o išėjo kažkoks popuri. Tik Natalie Portman kaip visada gražiai išvaidinta atkarpa pradėjo kabinti. Gaila - baigėsi. Atsiprašau, nežinau, kas yra Norah Jones (priežastį žr. žemiau), bet kaip aktorė ji man visai neįspūdinga. Iš dalies ir jos kaltė, kad filmas išėjo toks paplokščias... Wong Kar Wai'jiškumas jaučiasi (koloritas, praskriejantys traukiniai, slo-mo), tačiau matosi, kad jam sekasi savo meistriška ranka tapyti nenusakomąjį Honkongą, o štai Amerikos - nesiseka. Tad linkėčiau grįžti į savo erdvę - mat Wong Kar Waijui erdvės ir tai, kaip jose jaučiasi žmogus, labai svarbu.
Labai sėkmingu baigiamuoju festivalio akordu tapo "Tyli šviesa". Na, kas gi geriau galėtų būti festivalio maratono pabaigai nei fenomenalus baigiamasis kadras - ilgas ramus saulėlydis. Pirmiausia tai noriu pasiskųsti žiūrovais. Apskritai tai "Pavasaryje" negali pykti ant vėluojančių, nes būna, kad tarp filmų - tik kelios minutės. Tačiau netikiu, kad visa ta govėda vėlavusių skubėjo iš kito filmo. Na gerai, vėluojat, visko būna. Bet malonėkit nesibrauti, ieškodami savo vietų, klausinėdami, kas kur, kilnodami kitus žmones, kad jie ne ten atsisėdo. Pavėlavot - sėskit, kur papuola. Ir apskritai, filmui prasidėjus reikia užsičiaupti. Aha, žinau aš visą tą istoriją, kad kino žiūrėjimas tylomis atsirado palyginus vėlai ir t.t. Bet, atleiskit, pas mus priimta tylėt: ir ypač pasirodžius TOKIAM kadrui. Baigiamasis - jo atvirkštinis. O čia pačioje pradžioje lėtai lėtai žvaigždėta naktis brėkšta į rytą... Žiūrėt reikia, o ne savo popkornus valgyti!!! Labai pykau. Kaip ir pabaigoje, nes kažkodėl buvo pradėta garsiai kalbėti dar ne iki galo sutemus ekranui. Pagalvojau, negi žmonės nebuvę niekad lauke, nestovėję ir nežiūrėję sąstingy, kaip leidžiasi saulė ir žiebiasi žvaigždės. Negi nesupranta, kaip tai NUOSTABU ir kaip nepakartojamai visa tai perkelta į ekraną!
Filmas... keistas. Prabėgom permetus akimis anotacijas, tikėjausi "gražaus lėto filmo apie gyvenimo tėkmę". Iš esmės taip ir yra, tačiau istorija, kuri ten nutinka, ir liūdna, ir subtili, ir - vėlgi, keista. Įsivaizduoju filmo kūrėjus, nutariančius "padaryti filmą, po kurio niekas iki galo nesuprastų, kas ten įvyko, bet išeitų priblokšti ne šio fakto, o to, ką išvydo ekrane". Išvysti čia galima labai daug, ne vien pirmą ir paskutinį kadrus. O per vidurį - žiūrėjau ir galvojau, kad ne filmą žiūriu, o pati ten esu, pati jaučiu žoles, braukiančias per kojas, girdžiu į automobilio stiklą barbenantį lietų, stoviu šalia liūtyje verkiančios Esteros. Ir staiga lietaus lašai pakliuvo ant kameros objektyvo. Iškart grįžta jausmas, kad tu čia esi svetima, pašalinė kino akis, stiklinis langelis, per kurį viską stebi. Pradeda kirbėt mintis, kad iki šiol viskas atrodė tikra, bet ar tikrai taip yra? Galų gale, atėjus šarvonių scenai, viena gedėtoją vaidinanti mergaitė slapta žvalgosi į kamerą ir tramdo šypseną. Tai tarsi išduoda, kad "netikėkite tuo, ką matote. Jūs - tik stebėtojai per stiklinį langelį, o mes jums vaidiname" Ir bac... O po to - saulėlydis...
Nori nenori prisimeni "Koyaanisqatsi". Tačiau ten - daug minimalistinės, tačiau (paradoksaliai) "fundamentalios" Philipo Glasso muzikos, o čia - tyla. Pagalvojau, kaip mėgstu tylą. Keistai nuskambės iš pusiau keptos muzikės lūpų, bet nemėgstu klausytis muzikos. Kartais kokiam koncerte (geriausia klasikos) - taip. Bet nesuprantu žmonių, kurie muzikos klausosi eidami gatve, valgydami, mokydamiesi, bet kada ir bet kur. Tik įsijungiu namie muziką, po dešimt minučių išjungiu, nes nusibosta ar galvą pradeda skaudėt. Užtat ir Noros Jones nežinau, ir daugelio kitų. Tai štai, man atrodo, "Tyli šviesa" patiks ne kiekvienam - tik tiems, kurie užvis labiausiai mėgsta klausytis tylos. Ir kurie yra stovėję rasotoje žolėje saulei tekant...
Uf... Trys pastraipos vienam filmui: tai jau šį tą reiškia!
Labai sėkmingu baigiamuoju festivalio akordu tapo "Tyli šviesa". Na, kas gi geriau galėtų būti festivalio maratono pabaigai nei fenomenalus baigiamasis kadras - ilgas ramus saulėlydis. Pirmiausia tai noriu pasiskųsti žiūrovais. Apskritai tai "Pavasaryje" negali pykti ant vėluojančių, nes būna, kad tarp filmų - tik kelios minutės. Tačiau netikiu, kad visa ta govėda vėlavusių skubėjo iš kito filmo. Na gerai, vėluojat, visko būna. Bet malonėkit nesibrauti, ieškodami savo vietų, klausinėdami, kas kur, kilnodami kitus žmones, kad jie ne ten atsisėdo. Pavėlavot - sėskit, kur papuola. Ir apskritai, filmui prasidėjus reikia užsičiaupti. Aha, žinau aš visą tą istoriją, kad kino žiūrėjimas tylomis atsirado palyginus vėlai ir t.t. Bet, atleiskit, pas mus priimta tylėt: ir ypač pasirodžius TOKIAM kadrui. Baigiamasis - jo atvirkštinis. O čia pačioje pradžioje lėtai lėtai žvaigždėta naktis brėkšta į rytą... Žiūrėt reikia, o ne savo popkornus valgyti!!! Labai pykau. Kaip ir pabaigoje, nes kažkodėl buvo pradėta garsiai kalbėti dar ne iki galo sutemus ekranui. Pagalvojau, negi žmonės nebuvę niekad lauke, nestovėję ir nežiūrėję sąstingy, kaip leidžiasi saulė ir žiebiasi žvaigždės. Negi nesupranta, kaip tai NUOSTABU ir kaip nepakartojamai visa tai perkelta į ekraną!
Filmas... keistas. Prabėgom permetus akimis anotacijas, tikėjausi "gražaus lėto filmo apie gyvenimo tėkmę". Iš esmės taip ir yra, tačiau istorija, kuri ten nutinka, ir liūdna, ir subtili, ir - vėlgi, keista. Įsivaizduoju filmo kūrėjus, nutariančius "padaryti filmą, po kurio niekas iki galo nesuprastų, kas ten įvyko, bet išeitų priblokšti ne šio fakto, o to, ką išvydo ekrane". Išvysti čia galima labai daug, ne vien pirmą ir paskutinį kadrus. O per vidurį - žiūrėjau ir galvojau, kad ne filmą žiūriu, o pati ten esu, pati jaučiu žoles, braukiančias per kojas, girdžiu į automobilio stiklą barbenantį lietų, stoviu šalia liūtyje verkiančios Esteros. Ir staiga lietaus lašai pakliuvo ant kameros objektyvo. Iškart grįžta jausmas, kad tu čia esi svetima, pašalinė kino akis, stiklinis langelis, per kurį viską stebi. Pradeda kirbėt mintis, kad iki šiol viskas atrodė tikra, bet ar tikrai taip yra? Galų gale, atėjus šarvonių scenai, viena gedėtoją vaidinanti mergaitė slapta žvalgosi į kamerą ir tramdo šypseną. Tai tarsi išduoda, kad "netikėkite tuo, ką matote. Jūs - tik stebėtojai per stiklinį langelį, o mes jums vaidiname" Ir bac... O po to - saulėlydis...
Nori nenori prisimeni "Koyaanisqatsi". Tačiau ten - daug minimalistinės, tačiau (paradoksaliai) "fundamentalios" Philipo Glasso muzikos, o čia - tyla. Pagalvojau, kaip mėgstu tylą. Keistai nuskambės iš pusiau keptos muzikės lūpų, bet nemėgstu klausytis muzikos. Kartais kokiam koncerte (geriausia klasikos) - taip. Bet nesuprantu žmonių, kurie muzikos klausosi eidami gatve, valgydami, mokydamiesi, bet kada ir bet kur. Tik įsijungiu namie muziką, po dešimt minučių išjungiu, nes nusibosta ar galvą pradeda skaudėt. Užtat ir Noros Jones nežinau, ir daugelio kitų. Tai štai, man atrodo, "Tyli šviesa" patiks ne kiekvienam - tik tiems, kurie užvis labiausiai mėgsta klausytis tylos. Ir kurie yra stovėję rasotoje žolėje saulei tekant...
Uf... Trys pastraipos vienam filmui: tai jau šį tą reiškia!