(no subject)
Grįžau iš žygio "Šiaurės Lietuva - Vilkų takais", puikiai pasiilsėjau. Na, galbūt kam nors 26 km/d su atvykimu į tašką gūdžią naktį per nemalonią dulksną ir neatrodo panašu į poilsį, bet kai mano visas gyvenimas sukasi tarp kompo, knygų, straipsnių ir kitokių sėdimų užsiėmimų, tai žygiai yra pats tas. Dargi trečią dieną pramigę gavome kuo mikliau susikrauti kuprines ir bandyti spartuoliškai per dvi valandas suspėti į autobusą, esantį maždaug už 12km. Spėjom (nors ir pasukčiavę paskutinius km). Man tai buvo pirmas tikras skautiškas žygis (nes tie su vilkėm nesiskaito), jau rezgu mintį po dviejų savaičių eit į kitą... Ypačiai smagu, kad broliai liepė (ir padėjo) sesėm pasidaryt lazdas, taigi stovi dabar pas mane kampe tokia, dar padailintina, bet užtat maniškė :) Kuo toliau, tuo liūdniau, kad tik dabar pradėjau ieškoti, kaip čia įdomiau pagyvenus. Kitus pamąstymus pasilieku sau.
Užskaitom!
Užskaitom!